Tokio priešiškumo priežastimi dažnai nurodomas žinių trūkumas – visuomenė bijo to, ko nesupranta, o ir pabrėžtinai konservatyvus viešasis diskursas linkęs demonizuoti daugumos normų neatitinkančius žmones.
Todėl 1988-aisiais LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) organizacijos spalio 11-ąją paskelbė nacionaline atsiskleidimo (angl. „coming out“) diena, skirta prisiminti seksualinių mažumų klausimus.
Apie homoseksualių žmonių atsiskleidimo – sau, draugams, šeimos nariams ir galų gale visuomenei – sunkumus ir būtinybę lrytas.lt kalbasi su vienu iš „Baltic Pride“ eitynių organizatorių, Tolerantiško jaunimo asociacijos valdybos pirmininku Artūru Rudomanskiu.
- Kaip pats supratai, kad esi homoseksualus?
- Supratau, kai prasidėjo lytinė branda – pajutau, kad kažkas ne taip. Iš pradžių kovojau su savimi, nes nei mokykloje, nei šeimoje nebuvau girdėjęs apie tai. Todėl ir maniau, kad su manimi kažkas ne taip, vyksta kažkas neįprasto.
Kaltinau save, mėginau apsimesti, kuo nesu. Draugavau su merginomis, kūriau planus apie šeimą ir santuoką. Maniau, kad neturėtų būti sunku tą įveikti – kad tai tik kažkoks tarpsnis, kuris praeis. Bet nepraėjo – pamačiau, kad nieko nebus, nepasikeisiu. Labai palengvėjo, kai susipažinau su žmonėmis, kurie buvo tokie patys kaip ir aš. Kai pradėjau domėtis, kas yra seksualumas.
- Kaip su jais susipažinai?
- Pirmiausia internetu, pokalbių svetainėse. Tuo metu buvo populiari tokia mIRC sistema, kurioje iš smalsumo ieškodavau visokiausių pokalbių svetainių. Viename jų ir susipažinau su pirmaisiais homoseksualiais savo bendraamžiais.
Iš pradžių visi apsimetinėjome, kad nieko ypatingo nėra, kad esame heteroseksualūs. Kurį laiką bendravome tik internetu ir net ne specialiai gėjams skirtose svetainėse. Tačiau ilgainiui išlaisvėji, atsikratai baimės – ir pirmiausia atsiskleidi būtent tarp tokių žmonių.
Kartu su jais netgi pirmą kartą apsilankiau gėjų klube. Prieš tai sau sakydavau – na jau ne, į klubą niekada gyvenime neisiu. Bet man buvo labai įdomu, kas tai per dalykas, ir studijų metais smalsumas nugalėjo.
- Koks buvo pirmasis įspūdis?
- Pirmą kartą iš smalsumo į klubą nuėjau Miunchene. Įspūdis buvo nekoks, nes pradariau klubo duris ir ten buvo beveik tuščia. Įsidėmėjau tik vieną žmogų, kuris sėdėjo prie baro. Ir jis savo išvaizda atitiko visus stereotipus – odinė striukė, odinė kepurė. Kaip iš „Policijos akademijos“, kur buvo toks baras „Žydroji austrė“. Kadangi pats nieko nežinojau, pamaniau, kad visi gėjai tokie – o man tokia apranga neatrodė graži (juokiasi).
Vėliau, besimokant pirmame universiteto kurse, vienas draugas pakvietė nueiti ir į klubą Lietuvoje.
Nuėjau ir pamačiau, kad mano stereotipai nepagrįsti. Klubas yra viena iš vietų, kur homoseksualūs žmonės gali susipažinti, pabendrauti, kur įgyja daugiau žinių apie save pačius. Be to, čia jie jaučiasi saugūs nuo palyginti priešiškos jų atžvilgiu aplinkos.
- Ar buvo sunku atsiskleisti kitiems artimiems žmonėms?
- Studijų pradžioje aš dar draugaudavau su merginomis – su viena pakankamai artimai ir man labai gaila, kad teko ją įskaudinti. Mudu kartu mokėmės, ji buvo labai protinga mergina, graži, mes iš karto radome ryšį ir draugavome ilgiau nei keturis mėnesius.
Buvo labai sudėtinga situacija. Ilgai reikėjo kaupti drąsą, kad pasakyčiau tiesą, bet neturėjau kitos išeities – juk aš ją apgaudinėjau ir negalėjau pateisinti tokio savo elgesio. Žinojau, kad kuo ilgiau tai tęsis, tuo sunkiau bus ir jai, ir man. Aš ją tikrai mylėjau kaip žmogų ir nenorėjau skaudinti.
Ilgai ir sunkiai kaupiausi, bet galų gale pasakiau. Buvo ašarų, bet ji labai stiprus žmogus. Atsimenu, ji pasakė vieną dalyką – dabar aš su tavimi pusę metų nekalbėsiu. Savo žodį ji tęsėjo – pusę metų nebendravome, tik tiek, kiek būtina kartu mokantis. Bet po pusės metų viskas pasikeitė, ir dabar mes vėl artimi draugai.
- O kaip atsiskleidei savo šeimai?
- Iš šeimos pirmiausia pasisakiau savo pusseserei. Mes pakankamai artimi ir vieną dieną, ilgai kaupęsis, pagaliau pasakiau, kad esu homoseksualus. Jos reakcija buvo tokia: na, iki trisdešimties metų gali paeksperimentuoti, bet po to baik juokus – reikia šeimos, vaikų.
Manau, pirmą kartą apie tai išgirsti jai buvo keista, bet ji mane suprato ir galų gale tai priėmė kaip normalų dalyką – nei sureikšmina, nei ignoruoja. Pavyzdžiui, visai neseniai ji buvo atvažiavusi manęs aplankyti su draugu – nes jau ilgiau nei metus gyvena Norvegijoje – ir nebuvo jokių nejaukių pauzių ar keblumų kalbantis apie asmeninį gyvenimą ir antrąsias puses. Su ja aš galiu kalbėtis visiškai atvirai.
Bet svarbiausias man žmogus yra teta, kuri mane užaugino. Apie mano homoseksualumą ji sužinojo ne iš manęs - „išdavė“ kita mano pusseserė.
Tuo metu jau dirbau Tolerantiško jaunimo asociacijoje ir atsitiko taip, kad Lietuvoje pirmą kartą prokuratūrai buvo apskųsti neapykantą netradicinės orientacijos žmonėms kurstantys interneto komentarai. Ikiteisminį tyrimą pradėjusi prokuratūra išplatino pranešimą spaudai. Jame, žinoma, buvo minima ir Tolerantiško jaunimo asociacija, tad su manimi susisiekė žiniasklaidos atstovai ir paprašė interviu bei nuotraukos, kadangi tuo metu mokiausi Šveicarijoje.
Tą interviu parodė per televizijų žinias - jį ir pamatė mano teta. Ji pirmiausia paklausė tos pusseserės – ar aš toks, ar ne. Ši bandė išsisukinėti, bet teta ją prispaudė – sako, nemeluok! Tad ji mane ir išdavė.
Kai aš grįžau, iš pradžių teta man nieko nesakė, nieko nekalbėjo. Kol galų gale vieną vakarą mes žiūrėjome filmą per televiziją, o ji atsisuka ir sako: „Artūrai, tu juk būtum toks geras tėvas“ (juokiasi).
Po to aš stengiausi, kad teta geriau susipažintų ir sužinotų, kas tai yra homoseksualumas – duodavau paskaityti kokią nors knygą arba pasižiūrėti filmą. Manau, kad ilgainiui ji susitaikė su tuo, kas aš esu, ir dabar jai tai nėra problema.
- O ar nesako: “Artūrai, kada man parvesi marčią”?
- Ne, nes žino, kad neparvesiu (juokiasi). Aš džiaugiuosi, kad ji mane palaiko – man tai labai svarbu. Po to, kai Vilniuje gegužę įvyko gėjų eitynės, kaimynai tetai pasakė, kad jose matė ir mane. Labai didžiuojuosi tuo, kaip sureagavo mano teta – ji pasakė, kad ir pati būtų dalyvavusi, bet turėjo dirbti ir negalėjo.
- O kaip su atsiskleidimu susidoroja kiti homoseksualūs žmonės?
- Nuolatinis slėpimas kiekvienam žmogui yra psichologinė kančia – jis turi nuolat galvoti apie tai, ką kalba, ką daro, kaip elgiasi. Turi nuolat prižiūrėti savo kūną, aprangą – kad, neduok Dieve, kas nors ko nors nepagalvotų. Įtampą jaučia net ir heteroseksualūs žmonės, kenčiantys tokias pačias patyčias, nes galbūt savo apranga, kalba ar elgesiu neatitinka vyraujančių normų.
Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų asociacijoje yra žmonių, kuriems bendra veikla ir tiesiog buvimas kartu padėjo atsiskleisti visų pirma sau, o vėliau ir artimiems žmonėms. Aš nekalbu apie tėvus – tai turbūt pati sunkiausia dalis – bet draugams, pusbroliams ir pusseserėms.
- Ar buvo tokių, kuriems ši patirtis buvo absoliučiai neigiama ir kurie sakė, kad geriau būtų neatsiskleidę?
- Galų gale visi sako, kad pasisakyti reikėjo. Tik galbūt buvo pasirinktas netinkamas laikas ir būdas. Kartais būna, kad tėvai, kurie iš pradžių atrodė tolerantiški ir supratingi, sužinoję apie savo vaiko homoseksualumą sureaguoja labai neadekvačiai.
Vieną mano draugą tėvai vedė pas psichologus. O kartą į mūsų asociaciją kreipėsi 14 metų berniukas. Jis paskambino bendru telefonu ir pasakė, kad tėvai jį išvijo iš namų. Paklausė, ar negalėtų keletą savaičių pas ką nors pagyventi, kol susiras darbą ir galės pats išsilaikyti. 14 metų vaikas, kuris dar turi vaikščioti į mokyklą!
Aš jį pasikviečiau, jis man smulkiai papasakojo, kas įvyko. Leidau pagyventi pas save – pabuvo šiek tiek trumpiau nei dvi savaites. Aš paskambinau jo motinai ir paprašiau susitikti. Ji susitikimo vengė, buvo labai įpykusi, bet aš pagrasinau, kad kreipsiuosi į vaikų teisių apsaugos tarnybą ir ji turės daug problemų, gali netgi netekti vaiko globos.
Galų gale aš su ja susitikau, pakalbėjau. Iš pradžių ji rėkė, kaltino mane, sakė, kad dėl visko aš kaltas. Aš jai sakau – jei jūs mane kaltinsite, nepavyks pasikalbėti ir tada tikrai turėsiu kreiptis į vaikų teisių apsaugos tarnybą. Taigi mes pasikalbėjome. Aš buvau atsinešęs kelias knygas ir filmą. Nežinau, ar ji perskaitė knygas, bet filmą pasižiūrėjo ir apskritai domėjosi.
Vėliau susitikome dar kartą. Jos pozicija nebuvo pasikeitusi, bet šnekėjomės jau atviriau, aš bandžiau atsakyti į jos klausimus. Po šių dviejų susitikimų ji paskambino savo vaikui ir pakvietė grįžti namo. Aš jam pasakiau – jei dar kils problemų, kreipkis.
- Kodėl atsiskleisti yra apskritai svarbu?
- Visų pirma, tai padeda patiems homoseksualiems žmonėms – jie tampa laisvesni. Dabar mūsų visuomenėje kai kurie žmonės gąsdina – pasižiūrėkite, daugėja homoseksualų. Visai jų nedaugėja, galbūt tik taip atrodo, nes vis daugiau žmonių pasisako artimiesiems ir nustoja tai slėpti.
O tai svarbu ir visai visuomenei. Pasak „Eurobarometro“ statistikos, Lietuvoje homoseksualių asmenų sako pažįstantys tik 7 proc. gyventojų. Atsiskleidimas koreliuoja su tolerancija – žmonės, turintys ir žinantys, kad turi nors vieną homoseksualų draugą, daug pagarbiau į juos žiūri.
Man neseniai teko skaityti paskaitas universitete. Aš studentų paklausiau, kiek iš jų asmeniškai pažįsta nors vieną gėjų arba lesbietę. Iš daugiau nei 90 žmonių rankas pakėlė tik 9. Likusieji labai nustebo, kai pasakiau, kad jūs visi pažįstate, tik galbūt nežinote.
Atsiskleidimas sukelia didelius pokyčius. Žmonės, sužinoję apie artimo asmens homoseksualumą, ima labiau domėtis, kas tai yra, o vėliau valdyti savo kalbą – atidžiau ir jautriau ieško žodžių, vengia tokių terminų kaip „pederastas“. Žinoma, kai kuriems tėvams būna sunkiau tai priimti – kaltina vaiką, vieni kitus, save. Vyrai dažnai kaltina motinas – kad per daug lepino vaiką. Nes kai ieško, tai ir randa pačių keisčiausių „paaiškinimų“.
Čia svarbus ir įvairių organizacijų bei viešų renginių vaidmuo. Kartais atsiskleisdami jauni žmonės nežino, kaip apsiginti nuo priešiškumo. Jie priima savo homoseksualumą, bet nemoka paaiškinti kitiems, kad yra visiškai normalūs žmonės. Dalyvaudami organizacijų veikloje, eitynėse, bendraudami su panašiais į save žmonėmis jie pirmiausia geriau pažįsta patys save, o tada gali lengviau viską paaiškinti ir kitiems.