Ilga laiką su vėžiu kovojęs V.Kalnietis yra ne kartą sakęs, kad sūnaus pergalės jam – dozė pačių geriausių vaistų.
Kauno sporto halėje prieš šios dienos LKL rungtynes tarp Kauno „Žalgirio“ ir Utenos „Juventus“ komandų V.Kalniečio atminimas buvo pagerbtas tylos minute, rašo zalgiris.lt.
***
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame rugsėjo 19 dieną "Lietuvos ryto" priede "Gyvenimo būdas" išspausdintą straipsnį apie bronzinės Lietuvos rinktinės krepšininkų šeimas. Teksto ištrauka - apie M.Kalniečio šeimą:
Manto Kalniečio tėvas praėjusio sekmadienio naktį pakėlė šampano taurę. Vėžiu sergantis 50-metis vyras to jau seniai nedarė. Po to jis visą naktį negalėjo sudėti bluosto. Iš laimės!
„Kiekviena sūnaus iškovota pergalė man buvo lyg dozė stiprių vaistų”, – prisipažino Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės įžaidėjo M.Kalniečio tėvas Virginijus.
Su sunkia liga kovojantis statybininkas, įkvėptas virtinės sūnaus laimėjimų, dabar vis dažniau pakyla iš patalo.
Po mažojo finalo su Serbijos komanda, kai lietuviai pasipuošė bronza, vyras išbėgo į daugiabučio namo laiptinę ir garsiai skandavo: „Lie-tu-va!”
Nė vienerių rungtynių transliacijos nepraleidęs V.Kalnietis neslėpė, kad per visą pasaulio vyrų krepšinio čempionatą labai daug jaudinosi.
Jis nusiramindavo tik tuomet, kai lietuvių persvara rungtynių metu būdavo daugiau nei 20 taškų. Jei ji sumažėdavo, vyras sunerimdavo. Dėl to jam net prireikė vaistų.Nors V.Kalnietis nestokoja pastabų ar patarimų Mantui apie jo žaidimą, lietuviams Turkijoje laimėjus bronzą, telefonu iš jaudulio virpančiu balsu teištarė: „Sūnau, trūksta žodžių, ką jūs padarėte.
”Manto motina Jolanta Kalnietienė, televizoriaus ekrane stebėdama, kaip jos 24 metų sūnui kabinamas bronzos medalis, sunkiai galėjo patikėti, kad jaunai lietuvių rinktinei pavyko nuversti kalnus.
„Visą čempionatą galvoje kirbėjo mintis, kad mūsų vaikai, kaip aš juos vadinu, yra tokie jauni ir paprasti, o jų priešininkų gretose – visas krepšinio žvaigždynas.
Atrodė, net baisu su jais pradėti kovoti. O štai kaip viskas pasisuko”, – džiūgavo vienoje Kauno mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbanti 47 metų J.Kalnietienė.
Dėl brolio sėkmės laime spindėjo ir devynmetė sesutė Sabina, kuri, praėjusį sekmadienį iki išnaktų žiūrėjusi apdovanojimų ceremoniją, pirmadienį nenuėjo į mokyklą.
Tas pat nutiko ir antradienį, nes prieš tai vakare ji su mama važiavo į Vilnių, kur Rotušės aikštėje vyko iškilmingas Lietuvos rinktinės sutikimas.
V.Kalnietis sūnaus grįžimą į Lietuvą stebėjo televizijos ekrane, o kitą dieną jo sulaukė namuose.Manto žaidimą Turkijoje tėvai ir net Sabina stengėsi žiūrėti atskiruose kambariuose.
Trijų kambarių bute gyvenanti šeima tikino, kad tada kiekvienas gali susikaupti, įsijausti į žaidimą ir negirdėti pašalinių komentarų.
Tačiau pasilikti vienumoje su televizoriumi Kalniečiams pavykdavo retai. Kol nebuvo prasidėję mokslai, čempionatą Kaune stebėjo ir Glazgo universitete (Škotija) studijuojantis 21-erių Manto brolis Julius.
Jis ne tik aistringas krepšinio sirgalius, bet ir pats žaidžia universiteto krepšinio komandoje.Pas anytą ir šešurą krepšinį ne kartą žiūrėjo ir pirmagimio besilaukianti Manto žmona Mingailė, užsukdavo netoliese gyvenantys krepšininko seneliai.
Kalniečiai nė kartą nesusiviliojo galimybe rungtynes stebėti miesto aikštėje ar bare. Triukšmas ir laidomos replikos jiems ne prie širdies.
Įžaidėjo šeima mano, kad didžiausias stebuklas įvyko, kai lietuviai nugalėjo ispanus, o vėliau – ir argentiniečius bei serbus.
„Julius kovą su Argentina jau stebėjo Škotijoje. Per varžybas jis man parašė žinutę ir paklausė, ar jo televizorius nesugedo, nes rodo, kad lietuviai triuškina krepšinio garsenybes.
Patikėti, jog didžiuliu skirtumu bus įveikta tokia stipri komanda, visiems buvo sunku”, – emocingai pasakojo J.Kalnietienė.
Čempionato metu krepšininko tėvai keletą kartų per dieną sulaukdavo už tūkstančių kilometrų esančio sūnaus skambučio.
Pirmiausia Mantas pasiteiraudavo apie tėvo sveikatą ir tik po to imdavo pasakoti, kaip sekasi jam".