Tai reiškia – stiprus, agresyvus, viršesnis už moterį, ją valdantis. Trumpiau – tikras mūras. Suvokimas, kad ir pačios gražiausios svajonės gali atsisukti prieš pačius svajotojus ateina tik tada, kai iš televizijos ekrano ar iš veidrodžio žvelgia tikro mūro pagražintas moters veidas ar mėlynėmis nusėtų vaikų kūnai.
Tokius klausimus uždavė ir filmo „Vyrų dominavimas“ herojės. Tai tikrais faktais paremtas dokumentinis filmas pasakojantis apie moterų diskriminaciją šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje – Belgijoje, Prancūzijoje ir Kanadoje.
Vyrai bando suvokti savo padėtį visuomenėje, bei įkūnyti vyriškumo standartus – stiprus, valdingas, galingas. Bet kas geriausiai iliustruoja galią? Filmo pradžioje jaunas vyras skundžiasi nesijaučiantis tikru vyru. Vyriškumo stoką jis nusprendė kilstelėti aukščiau lytinio organo ilginimo operacijos pagalba. „Tai suteiks galimybę pasijusti vertu vyro vardo. Po operacijos jausiuos svarbesnis, galingesnis ir išdidesnis“, - savo sumenkusiu vyriškumu su filmo kūrėjais dalijosi jaunas vyras.
Nors situacijos absurdiškumas verčia juoktis, tiesa yra žiauri. Mažiems berniukams skiepijama vyriškumo samprata, kad vyras turi būti stiprus, agresyvus, užaugus transformuojasi į psichologinį ar fizinį smurtą prieš moteris, arba į tokio pobūdžio operacijas.
Vyrai, pastebėję, kad netapo sėkmingais, aukščiausių vadovų pareigas užimančiais turtuoliais – nusivilia. Nusivylimą bandoma kompensuoti bent jau vietinės reikšmės valdžios demonstravimu – prieš žmoną, kuri tinkama tik apie puodus suktis ir vaikus.
Smurtaujantis vyras - ne tik šeimos problema, bet ir visuomenės. Vyrams nepaliekamas tarpinis variantas, kai vyras gali būti vyriškas ir neužimdamas vadovo pareigų, o rūpindamasis namais, ruošdamas valgį ir auklėdamas vaikus.
„Aš buvau smurtautojas, bet dabar save sugebu valdyti. Sunkiausia yra pasižiūrėti į veidrodį ir prisipažinti, kad toks esi. Prieš žmoną aš naudodavau tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą – stumdydavau, ne vieną kartą esu trenkęs ją į sieną. Tuo metu net nepagalvodavau, kad taip elgtis negalima“, - smurtavimo scenas prisiminė vienas filmo „Vyrų dominavimas“ herojų.
Filme rodytos istorijos mažai kuo skiriasi nuo kriminalinių laidų rodomų Lietuvos televizijoje. Policiją iškvietusi moteris krauju pasruvusiu veidu isteriškai klykdama bando nuo pareigūnų apginti savo sužvėrėjusį vyrą: „Paleiskite mano vyrą, jam skauda!“. Šokiruojantiems vaizdams prikausčius dėmesį, neprisimenu, ar moteris kaip ir „Farų“ laidose sušuko „Aš jį myliu“, ar ne.
Kitas šokiruojantis momentas – smurtas šeimoje, arba „buitiniai konfliktai“ – ne visada policijos reikalas, o vien tik susikibusių asmenų. Viena nukentėjusioji pasakojo, kad nepalaukusi savo vyro grįžtančio iš darbo ji pamaitino vaikus. Įširdęs vyras netaręs nė žodžio, neklusnią žmoną puolė su kirviu. Policija moteriai patarė šį buitinį konfliktą išsiaiškinti tarpusavyje.
Be gailesčio mušamos, ar net žudomos moterys nepalieka abejonių – tai neturėtų vykti demokratine save laikančioje valstybėje. Bet vyksta - Įdomu – o kokia situacija Lietuvoje?
„Lietuvoje kol kas yra ginamas smurtautojas. Auka (dažniausiai moteris) yra priversta bėgti iš namų, slėptis. Ne auka turėtų būti vejama iš namų, o atvirkščiai. Stereotipus sugriauti – sunku, todėl įstatymų leidėjai turėtų prisiimti daugiau atsakomybės ir adekvačiau reaguoti į tokias opias problemas. Bet turiu pripažinti, kad tarp savo kolegų pastebiu tam tikrą abejingumą – daugelis mano, kad šios problemos išnyks pačios savaime. Smurtautojas už savo veiksmus turi atsakyti, nesvarbu ar tai būtų vyras ar moteris“, - lyčių lygybės klausimu kalbėjo Seimo narys Algirdas Sysas.
Vaikas matydamas smurtą šeimoje, labai dažnai jį pamato po kelių dešimtmečių, bet šį kartą ne aukos ar stebėtojo vaidmenyje, o paties smurtautojo. Labai svarbu tinkamai auklėti ir skiepyti normalų požiūrį į moters ir vyro tarpusavio santykius. Tam trukdo įsišaknijusi moters diskriminacija aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Nes kaip kitaip galima vertinti ironiškas arba „juokais“ ištartas replikas apie tai, kad tradicinės šeimos modelį griauna moterys, arba tai, kad „boba“ vadinama moteris neturinti įsižeisti, nes tai ne keiksmažodis.
Arba kaip turėtų reaguoti studentai iš aukštąjį išsilavinimą turinčio dėstytojo lūpų, pasakojant istorijos tarpsnius, išskridus seksistinei frazei, kad „tuo metu moterys buvo naudojamos pagal paskirtį“. Arba kito dėstytojo auksiniai patarimai jaunoms merginoms: „Kai jūsų vyras po trijų dienų gėrimo grįš namo, nepulkite iš karto rėkti. O įpilkite jam penkiasdešimt gramų ir duokite pavalgyti šiltos sriubos. Nes antraip, gausite į snukį“.
Virginija Langbakk atkreipia dėmesį i vieną iš filme „Vyrų dominavimas“ pasakojamų istorijų – apie vyrą, kuris nužudo keturiolika moterų argumentuodamas, kad jos „užėmė“ vyrų vietą visuomenėje.
„Moterys pačios sukuria vyrams rėmus, į kuriuos jie bando įlįsti. Kam kelti stresą vyrui, kodėl jam neleidžiama pasirinkti kitokio vaidmens – mylinčio, paslaugaus, šeimos vyro vaidmens? Lietuvoje vyrai pasirinkę tėvystės atostogas ir aktyviai prisidedantys prie vaikų auginimo, yra normalūs vyrai, sugebantys prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Tai, kad moteris dažnai uždirba daugiau nei vyras, nereiškia, kad ji bando pavogti jo vaidmenį, ar jį pažeminti, kai kurie vyrai bando įžiūrėti moterų veiksmuose sąmokslą prieš jų giminę, nors taip nėra“, - sakė V.Langbakk.
Iškėlus lyčių lygybės klausimus viešai diskusijai, bei suvokiant, kad tai nėra „vien tik bobų reikalas“, galima tikėtis, kad gražuoliai princai, apie kuriuos svajoja mergaitės, ateityje netaps privačioje erdvėje besivaikančiais maniakais su kirviu. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.