Th.Dalrymple'as apmąsto 2002-aisiais Didžiąją Britaniją sukrėtusią dviejų mažamečių mergaičių žmogžudystę ir ką ši istorija atskleidžia apie šiuolaikinę britų ir ne tik britų visuomenę. Neatpažinti šioje istorijoje D.Kedžio Lietuvos ir Garliavos – įmanoma nebent teoriškai.
***
Nėra nieko absurdiškesnio, rašė Lordas Macaulay XIX amžiaus viduryje, nei britų visuomenės, pagautos vieno iš savo periodiškų moralumo priepuolių, reginys; tačiau dabar šis reginys atrodo ne tik absurdiškas, bet ir grėsmingas. Kompensuodama savo moralės kompaso neturėjimą, britų visuomenė yra linkusi į staigius kičiško sentimentalumo priepuolius, kuriuos lydi aistringas pasipiktinimas, kurstomas pigaus ir ciniško jos spaudos sensacijų vaikymosi.
Nėra kitos temos, dėl kurios britų visuomenė būtų labiau nepastovi ir linkusi į intensyvių, bet lėkštų emocijų priepuolį, kaip vaikystė. Pavyzdžiui, visai neseniai pietų Velse minia užpuolė vieno pediatro namą, nes nesugebėjo atskirti pediatro nuo pedofilo.
Žinoma, užpuolikai susirinko iš tos socialinės aplinkos, kurioje veši visos įmanomos vaikų tvirkinimo ir nepriežiūros formos, kurioje sutikimo lytiniams santykiams amžiaus riba jau seniai de facto panaikinta ir kurioje suaugusieji ima bijoti savo atžalų, vos šie sulaukia smurtavimo amžiaus. Daug kur Didžiojoje Britanijoje vaikų auginimas yra raganiškas mišinys iš sentimentalumo, brutalumo ir nepriežiūros; čia piktnaudžiavimas naujausiomis madomis, žaislais arba drabužiais bei televizorius miegamajame yra laikomi aukščiausia – tiesą sakant, vienintele – švelnaus rūpesčio vaiko gerove išraiška.
Niekas neduoda geresnio stimulo emocinei veidmainystei nei kalta sąžinė, kuri turbūt ir paaiškina, kodėl keletą dienų – bet tik keletą dienų – visa šalis sukaustyta stebėjo Iano Huntley ir Maxine Carr teismą. I.Huntley buvo kaltinamas dviejų dešimtmečių mergaičių, Holly Wells ir Jessicos Chapman, pagrobimu bei nužudymu iki tol ramiame – ar bent dėmesio neatkreipusiame – Kembridžšyro mieste Sohame. M.Carr buvo teisiama už trukdymą teisingumui, nes suteikė I.Huntley melagingą alibi.
Ši byla jau antrą kartą užvaldė tautos dėmesį, priversdama užmiršti beveik viską. Pirmą kartą taip nutiko 2002-ųjų rugpjūtį, kai vieną vakarą dingo dvi geriausios draugės. Maždaug 5 valandą popiet jos išslinko iš Holly namų, greičiausiai norėdamos nusipirkti saldainių, ir nebegrįžo. Dvi savaites trukusios paieškos – galų gale mergaičių kūnai buvo rasti Leikenhyto oro pajėgų bazėje – buvo didžiausios per visą Britanijos istoriją.
Spauda išsamiai aprašinėjo kiekvieną paieškų akligatvį; žmonės, beveik netikintys į Dievą, visose šalies bažnyčiose degiojo žvakeles ir viešumoje meldėsi už mergaites.
Dingimo dieną mergaitės vilkėjo FC „Manchester United“ spalvų marškinėlius, tad Budapešto stadione, kuriame ši komanda žaidė Europos čempionato rungtynes, buvo išskleistas milžiniškas plakatas, prašantis suteikti informacijos apie jų buvimo vietą. Laikraštis „The Daily Express“, priklausantis Richardui Desmondui (kuris turtą susikrovė iš pornografijos verslo, tokiais kūriniais kaip „Įsiaudrinusios namų šeimininkės“ ar „Azijos mažulės“), pasiūlė 1,8 mln. JAV dolerių atlygį už informaciją apie mergaites. Į Sohamą netrukus sugužėjo tūkstančiai turistų, besitikinčių miestelį supančiuose laukuose rasti jų kūnus ir pasiimti atlygį. Policijos nuovadą užliejo tūkstančiai skambučių iš NSO serijos.
Televizijos transliavo šviesiaplaukio futbolo dievo Davido Beckhamo (dingimo dieną mergaitės vilkėjo jo numeriu papuoštus marškinėlius) viešą kreipimąsi į pagrobėjus. Tarp Sohamo gyventojų, kurie taip pat pasirodė televizijos eteryje, su ašaromis akyse prašydami pagrobėjo grąžinti mergaites namo, buvo ir jas nužudęs žmogus, Ianas Huntley.
Mergaičių žudikas pasižymėjo kaip itin aktyvus paieškų dalyvis, padėjo suorganizuoti Sohamo policijos spaudos konferenciją ir netgi guodė vienos iš mergaičių tėvą. Savo namo lange jis iškabino plakatą su prašymu pagrobėjui saugiai grąžinti mergaites.
Beveik iškart buvo nustatyta, kad I.Huntley, kuris dirbo prižiūrėtoju mergaičių lankytoje mokykloje, buvo paskutinis jas gyvas matęs žmogus, tačiau policiją suklaidino jo mergina Maxine Carr, tvirtinusi, kad su juo praleido visą vakarą, kai dingo mergaitės. Vis dėlto po dešimties dienų ne tik atsirado apčiuopiamų įrodymų, susiejusių I.Huntley su dingimu, bet ir paaiškėjo, kad M.Carr pamelavo policijai. Tą dieną ji buvo išvažiavusi į savo gimtąjį miestą Grimsbį aplankyti motinos. Policija suėmė I.Huntley ir M.Carr; netrukus buvo rasti dingusiųjų kūnai.
Mergaičių nužudymas patraukė tiek dėmesio ir sukėlė tiek butaforinių emocijų, kad britų futbolo minios, visame pasaulyje garsėjančios savo polinkiu į pagiringą vulgarumą ir primityvų smurtą, prieš kito savaitgalio rungtynes pagerbė nužudytąsias tylos minute. Aplink Sohamo bažnyčią buvo sukrauta dešimt tūkstančių puokščių, liberaliai perpintų su pliušiniais meškiukais ir poetiniais išsiliejimais – daugiausia nuo žmonių, atkeliavusių šimtus mylių. Vėl kartojosi princesės Dianos istorija.
Netrukus vietinis šiltnamis pasiūlė klientams naują rausvą rožę, skirtą Sohamo tragedijai atminti (už pradinę vos trisdešimt šešių dolerių kainą).
Ši byla atskleidė, kokia moralinė pelkė yra šiuolaikinė D.Britanija. Policijos gėdai, du iš bylą tyrusių pareigūnų netrukus po kūnų radimo buvo patys suimti, jų kompiuteriuose radus vaikų pornografijos. Spauda su I.Huntley ir M.Carr elgėsi taip, tarsi jų kaltė nuo pat pradžių būtų įrodyta be jokios pagrįstos abejonės – lyg šioje byloje visiškai negaliotų nekaltumo prezumpcija – procesui vadovavęs teisėjas netgi ėmė abejoti, ar bus įmanoma užtikrinti nešališką teismą. Ir laikantis minios įstatymo taisyklių, kai tik kaltinamieji atvykdavo į išankstinius bylos nagrinėjimus, prie teismo susirinkdavo kelių šimtų žmonių minia, rėkdavo, kaukdavo, mėtydavo kiaušinius ir reikalaudavo grąžinti mirties bausmę. Jei jiems būtų leista, jie būtų suplėšę kaltinamuosius į gabalus.
Keista, bet nemažai motinų nusprendė, kad visiškai tinkama į šias grumtynes atsivesti savo mažus vaikus. Šie buvo akivaizdžiai persigandę, daugelis ėmė verkti, tačiau kerštinga savo teisumu įsitikinusi minia tokio elgesio visiškai nelaikė masiniu vaikų tvirkinimu. Priešingai, motinos tvirtino atėjusios reikalauti, kad vaikai būtų apsaugoti nuo iškrypėlių ir monstrų.
Viename iš smulkesnių bylos skandalų fotografas iš sensacijų besivaikančio sekmadieninio laikraščio „The News of the World“ įsidarbino apsauginiu griežto režimo kalėjime, kuriame I.Huntley laukė teismo, ir sugebėjo nufotografuoti nekenčiamiausią Britanijos žmogų. Savo darbo prašyme kaip buvusią darbovietę fotografas nurodė neegzistuojančią kompaniją ir davė melagingą adresą. Maža to, jį samdžiusieji žmonės nepastebėjo įrašo pase, kad jis – žurnalistas.
Teismas prasidėjo praėjus penkiolikai mėnesių po žmogžudystės. Jis truko šešias savaites ir dominavo spaudoje bei eteryje. I.Huntley gynyba tvirtino, kad jis pastebėjo mergaites prie savo namo; Holly Wells iš nosies bėgo kraujas. Jis nusivedė mergaites į vidų, į savo vonios kambarį, kur buvo sau prisileidęs vonią. Laikydama servetėlę prie nosies Holly atsisėdo ant vonios krašto, paslydusi įkrito į vandenį ir nuskendo. Jessica Chapman ėmė rėkti, o I.Huntley, norėdamas ją nutildyti, ranka užėmė burną. Jam nespėjus atsitokėti, ji susmuko ant grindų negyva.
Jo mergina Maxine Carr, kuri tuo metu svečiavosi Grimsbyje, sakė melavusi policijai, nes tikėjo, kad I.Huntley nekaltas, ir jis jai sakė, kad jau kartą buvo kaltinamas išprievartavimu. Jis tvirtino, kad negali atlaikyti dar vienų melagingų kaltinimų.
Apakinta meilės – arba greičiausiai mirtinai bijodama to, kas bus, jei teismas jį išteisins – ji pasakė, kad buvo drauge tuo metu, kai dingo mergaitės. Nepaisant to, kad ji nedalyvavo pačiame nužudyme, spauda ją greitai pavadino antrąja Myra Hindley – pagarsėjusia durpynų žudike, kuri kartu su savo bendrininku Ianu Brady septintojo dešimtmečio pradžioje pagrobė, kankino, nužudė ir palaidojo mažiausiai penkis vaikus Lankašyro durpynuose ir kuri iki pat savo mirties kalėjime buvo laikoma absoliutaus blogio simboliu.
Prisiekusieji stebėtinai ilgai svarstė, kol priėmė verdiktą. Sunkiausia jiems buvo nuspręsti, ar Maxine Carr žinojo apie I.Huntley kaltę, kai pamelavo policijai. Jei žinojo, ji būtų kalta dėl didesnio nusikaltimo nei tuo atveju, jei nežinojo. Galų gale prisiekusieji pasirinko švelnesnį variantą. Tačiau I.Huntley jie pripažino kaltu dėl dviejų nužudymų ir teisėjas jam skyrė dvi kalėjimo iki gyvos galvos bausmes.
Neverta ir sakyti, kad jo nusikaltimai buvo pasibaisėtini – bet sakoma tai buvo garsiai. Vienas komentatorius leiboristus remiančiame bulvariniame dienraštyje „The Daily Mirror“ parašė tai, ką būtų galima laikyti kurstymu žudyti. „Pakorimas jam būtų per gerai“, - rašė jis, tarsi prisimindamas garsųjį 1701-ųjų metų anoniminį pamfletą „Pakorimas nepakankama bausmė“. „Jis puikiai žino, kaip kalėjimas elgiasi su tais, kurie skriaudžia ir žudo vaikus. Tikėkimės, kad dabar, kai teisingumas įvykdytas, jis sulauks to, kas jam priklauso.“
Kitais žodžiais tariant, komentatorius, rodos, ragina kalinius žudyti, prievartauti arba luošinti I.Huntley, turbūt pamiršdamas, kad didžioji Britanijos kalinių dalis patys yra susilaukę ir vėliau apleidę savo vaikus, palikę juos tokioje socialinėje aplinkoje, kur nepriežiūra yra geriausia iš to, ko jie gali tikėtis, o tvirkinimas – labiausiai tikėtina. Turbūt visai ne sutapimas, kad „The Daily Mirror“ plačiausiai cirkuliuoja būtent toje rinkos nišoje.
Pasibaigus teismui spaudoje iškilo daugybė I.Huntley praeities faktų. Pasirodė, kad jo būta seksualinio nusikaltėlio, kuris niekada taip ir nebuvo už nieką nuteistas, bet kuris kartą buvo kaltinamas išprievartavimu ir kelis kartus buvo atkreipęs vietos policininkų dėmesį. Jis su savo mergina į Sohamą persikraustė, kad galėtų pradėti naują gyvenimą; kai jis kreipėsi dėl prižiūrėtojo darbo mokykloje, policijos patikrinimas – kuris dabar yra privalomas visiems būsimiems mokyklų darbuotojams – nesugebėjo atskleisti jokių praeityje iškilusių įtarimų.
Visuomenė nepastebimai perkėlė savo įniršį – bent jau jei tikėsime spauda – nuo paties žmogaus ant policijos, kad ši neužkirto kelio monstro priėmimui į darbą. Siautėjo isteriškos baimės, kad panašūs Ianai Huntley'iai gali slėptis už kiekvieno kampo – apklausos parodė, kad dauguma tėvų labiau nei bet kada anksčiau bijojo dėl savo atžalų saugumo, o dešimtadalis suaugusiųjų netgi tvirtino, kad Sohamo žmogžudystės jiems atimtų norą išvis susilaukti vaikų.
Pasirodę straipsniai apie I.Huntley vargu ar piešia gražų britų tėvų ar britų visuomenės vaizdą. Viena mergina, Laura, papasakojo, kaip anuomet 18 metų I.Huntley pasimylėjo su ja, dvylikos metų mergaite, daugmaž per jėgą. Jos motina, sužinojusi, kas nutiko, į policiją nesikreipė.
Kita mergina, Janine, prisiminė, kaip būdama penkiolikos apsigyveno su I.Huntley. Kur, kyla klausimas (kurio britų spauda taip ir nepaklausė), tuo metu buvo jos tėvai? Vis dėlto santykiai ilgai netruko: „Jis buvo man neištikimas su daugybe kitų merginų, taip pat ir kai kuriomis mano mokyklos draugėmis“, - pasakojo Janine. Ji jį paliko iškart po savo šešioliktojo gimtadienio.
Graudžią istoriją papasakojo Karen. Kai jam buvo 18, o jai – 16, ji „įsimylėjo“, bet jis buvo toks šiurkštus, kad „tai mane atbaidė nuo tokių santykių“. Nepaisant to, ji ir toliau su juo susitikinėjo, kol jis tapo pernelyg pavydus ir kontroliuojantis. „Tos gražios akys, visada atkreipdavusios merginų dėmesį, galėjo būti ne tik žavingos, bet ir piktos“, - prisiminė ji. Deja, ji vėl jį sutiko viename bare po penkerių metų, kai jau buvo susižadėjusi su kitu. „Dabar jis buvo tikras vyras. Mudu juokėmės ir girtėjome. Jis vėl mane sužavėjo, aš vėl įsimylėjau.“ Laimingoji porelė nuėjo į jo namus. „Jis užrakino miegamojo duris. Tada jo nuotaika pasikeitė. Jis mane prispaudė, užlipo ant manęs ir privertė su juo pasimylėti.“
Galima būtų manyti, kad po to vakaro pono Huntley jai užteko – bet toli gražu. Jų santykiai tęsėsi, nors ir neilgai: „Viskas truko tik tol, kol jo tuometinė mergina ėmė mėtyti akmenis į langus.“
Karen pridūrė: „Niekam negalėjau apie jį pasakoti, nes buvau susižadėjusi.“
Louise, būdama 11 metų, susipažino su I.Huntley mugėje ir buvo pamaloninta, kad yra patraukli 22 metų vyrui. Jis parsivedė ją namo ir pamylėjo. Jis nenutraukė savo seksualinių veiksmų, kol ji nepagrasino rėksianti. Vis dėlto Louise ir toliau susitikinėjo su I.Huntley, kol „santykiai baigėsi, nes jis lakstė paskui kitas merginas.“
Tuo metu jis gyveno tokiame mieste, kur visi pažįsta vieni kitus. I.Huntley nustūmė Alison nuo laiptų, kai jai buvo šešiolika ir ji pasakė, kad laukiasi nuo jo vaiko. Jie jau keletą mėnesių gyveno kartu (tai yra, prieš legalų sutikimo lytiniams santykiams amžių) ir jis jau buvo ją kelis kartus primušęs iki sąmonės netekimo biliardo lazda. Kiek yra žinoma, Alison tėvai nepadarė nieko, kad nutrauktų santykius, ir nebandė suvaldyti savo dukters.
Chantel buvo penkiolika, kai ji susipažino su I.Huntley (jam tuo metu buvo 21) ir apsigyveno kartu. Jos tėvai netgi padėjo dukrai įsikurti naujuose namuose, tad tapo sąmoningais bendrininkais to, ką įstatymas apibrėžia kaip lytinį nusikaltimą. Jos santechniku dirbantis tėvas kalbėjo: „Mes padarėme viską, ką galėjome, kad padėtume jiems susikurti namus. Kurį laiką jis netgi dirbo su manimi.“
Vėliau I.Huntley įkalino Chantel ir marino ją badu – mergina dvi savaites praleido užrakinta savo ankštame miegamajame. Galų gale ji prarado sąmonę nuo silpnumo, išsekimo bei dehidratacijos ir buvo nuvežta į ligoninę.
Jos tėvas tęsia istoriją: „Taip įniršau, kai viską sužinojau, bet nenorėjau užsitraukti nemalonumų su policija, tad nesiėmiau pats aiškintis su I.Huntley.“ Tad ką jis padarė? „Mes tiesiog jį išvijome iš miesto. Jam buvo nedviprasmiškai patarta išsikraustyti.“ Nereikia pernelyg įtempti vaizduotės, kad nuspėtum, koks galėjo būti tas nedviprasmiškas patarimas. Tiesą sakant, tėvas nenorėjo kviesti policijos, nes jis pats elgėsi kaip savo dukters sąvadautojas. Nes, priešingai nei I.Huntley, jis negalėjo įtikinamai tvirtinti, kad nežino savo dukters amžiaus.
Kita moteris nuo I.Huntley susilaukė kūdikio. Jai buvo penkiolika, kai su juo apsigyveno, „nepaisant protestų iš tėvų, kuriems kėlė nerimą tai, kad jų nepilnametė dukra miega su šešeriais metais už save vyresniu vyru“, kaip rašė „The Daily Mirror“. Vis dėlto jie nesikreipė į policiją ir pora netrukus apsigyveno pas I.Huntley motiną, kuri, panašu, visiškai neprieštaravo, kad jos sūnus gyventų su penkiolikamete mergaite (po teismo ji reikalavo mirties bausmės savo sūnui).
Merginos tėvai vis dėlto nebuvo tokie bejėgiai, kaip verčia manyti straipsnis, nes vos tik I.Huntley buvo apkaltintas išprievartavimu, jie uždraudė jam matytis su vaiku, kurio susilaukė su jų dukra.
Policija bandė tirti kitą atvejį, kai legalaus sutikimo lytiniams santykiams amžiaus nesulaukusi mergina permiegojo su I.Huntley, bet bendradarbiauti nepanoro nei ji pati, nei jos motina.
I.Huntley kartą buvo vedęs. Jo žmona žinojo apie jo žiaurų elgesį su kitomis moterimis, bet vis tiek už jo ištekėjo. Netrukus po vestuvių jis padėjo nutraukti nėštumą tokiu būdu, kuriuo paprastai naudojasi vyrai kaip jis – suspardė jai pilvą. Netrukus ji jį paliko ir persikraustė pas jo tėvą. Ten ji suprato, kad „yra neabejinga jo broliui“, už kurio netrukus ištekėjo.
Vienintelė I.Huntley iškelta byla dėl išprievartavimo liko neištirta dėl įrodymų stokos. Ieškovė tvirtino, kad buvo išprievartauta, kai ėjo namo iš naktinio klubo. Tačiau to paties klubo kameros užfiksavo, kaip ji su juo šoko – šio epizodo ji negalėjo prisiminti, nes buvo pernelyg girta. Policija nusprendė – ir ne be pagrindo – kad liudininkė, dėl girtumo nesugebėjusi prisiminti svarbaus laiko tarpsnio, neatrodytų labai įtikinamai ant teismo pakylos – ypač byloje, kurioje tektų remtis tik jos žodžiu prieš kaltinamąjį.
Visos I.Huntley aukos jį apibūdina kaip pavydų, savininkišką ir valdingą žmogų, kuris norėjo būti vienintelis merginų dėmesio centras, nepaisant to, kaip atvirai pats jas apgaudinėdavo. Žinoma, tai buvo viena iš priežasčių, kurias nurodė komentatoriai, aiškindami, kodėl Maxine Carr sutiko meluoti jo labui. Iš esmės, teorizavo jie, ji nebebuvo autonomiška ir mąstanti būtybė, o tiesiog vykdė jo valią. O jos motina pasiūlė kitokį paaiškinimą: ji buvo taip stipriai ir beprotiškai jį įsimylėjusi, kad norėjo apsaugoti bet kokia kaina.
Vis dėlto tą vakarą, kai I.Huntley nužudė dvi mergaites, M.Carr Grimsbyje linksminosi naktiniame klube ir šiek tiek išgėrusi bandė pasimylėti su septyniolikmečiu vaikinu ir 22 metų vyru – abiem jiems parodė nuogą krūtinę.
Į klubą ji atėjo su savo motina, kuri viską matė. Vis dėlto motina dukters elgesyje neįžvelgė nieko, kas būtų privertę ją permąstyti savo įsitikinimą, jog dukters gyvenimo meilė yra už šimto mylių, Sohame. Kitą dieną po verdikto I.Huntley ir M.Carr paskelbimo „The Times“ išspausdino straipsnį apie ją su tokia antrašte: „Kukli prie namų prisirišusi mergina, padariusi lemtingą klaidą įsimylėdama netinkamą vyrą.“
Pasibaigus teismui spauda visą savo dėmesį sutelkė į tai, kad Grimsbio policija nesugebėjo informuoti Kembridžšyro pareigūnų apie I.Huntley polinkius.
Tikra tiesa, kad jie dėl apgailėtino neefektyvumo nesugebėjo įvykdyti savo statutinių pareigų. Tačiau spauda neišspausdino nė vieno žodžio apie I.Huntley nuotykių su nepilnametėmis merginomis socialinę reikšmę, apie tokį didelį būrį nuolaidžių ir aplaidžių tėvų, apie pasileidėlišką tokios daugybės britų merginų elgesį viešumoje, kurį galima išvysti visų Britanijos miestų centruose ir dėl kurio taip sunku ištirti didžiąją dalį kaltinimų išprievartavimu (policija tokiose bylose dažnai klausia mano nuomonės – pastarąjį kartą apie jauną motiną, kuri tris savo vaikus nuo skirtingų vyrų patikėjo auklei, o pati išėjo pasilinksminti ir taip nusigėrė, kad negalėjo prisiminti, kaip atsidūrė nepažįstamo vyro miegamajame, o nubudusi ėmė šaukti „prievartauja“.)
Nepasirodė komentarų ir apie tai, kodėl tiek daug britų jaunuolių yra pavydūs, egoistiški ir valdingi patinai kaip Ianas Huntley ar kodėl – išskyrus pačias žmogžudystes – jo elgesys nebuvo toks jau labai neįprastas. Demokratijos amžiuje viešos kritikos objektu tampa tik valdžios elgesys, o pačių žmonių – niekada. Tai šiuolaikinė J.J.Rousseau doktrinos versija: jei ne valdžia, žmonės būtų geri.
O kalbant apie nacionalinį butaforinių emocijų liejimą, primenantį scenas po princesės Dianos žūties, jis byloja ne apie jausmus, o apie egoistišką nesugebėjimą jausti, už kurį kompensuojama išoriniu spektakliu. Britai, rodos, ne tik pamiršo, bet jau nebesugebėtų suprasti savo nacionalinio poeto žodžių:
Širdis, kuri tuščių kalbų nemėgsta, nėra bejausmė.
Jeigu buvo tokių žmonių – išskyrus, žinoma, mergaičių tėvus ir artimuosius – kurie išties gedėjo, tada jie gedėjo ne tik dėl mirusių vaikų, bet ir dėl mirusios vaikystės.