Triušių veisėjo A.R.Mitrikevičiaus dėmesį šie gyvūnai patraukė dar vaikystėje. Tačiau tuomet, gavę su seserimi iš tėvų triušių, po kelių dienų numojo į juos ranka – nusibodo. Todėl pirmieji jo triušiai buvo papjauti ir patiekti ant pietų stalo.
Po kelerių metų A.R.Mitrikevičius slapta nuo tėvų iš kaimyno vėl įsigijo triušį, kurį laikė malkinėje. Kantrybės jį auginti tąkart jau užteko.
Tuomet buvo auginami vien mėsiniai triušiai, apie dekoratyvinius nebuvo nė kalbos.
Tačiau dabar Balsiuose esančiame vilniečio ūkyje triušiai mėsai pjaunami labai retai. Jie visi skirti veislei.
– Dabar labai populiaru namuose laikyti dekoratyvinius triušius. Ypač jie yra perkami prieš Kiškio metais skelbiamus 2011-uosius.
Kaip vilniečiai turėtų triušius prižiūrėti? – pasiteiravo „Sostinė” A.R.Mitrikevičiaus.
– Mėsinių triušių namuose laikyti negalima. Laikant dekoratyvinius triušius kasdien reikia valyti jų narvelį, kad nebūtų blogo kvapo.
Jeigu namuose laikomi net keli dekoratyviniai triušiai, narvelį valyti reikėtų ir kelis kartus per dieną.
Triušis pripranta prie žmogaus, jis ateina ir tupi šalia, kai žiūri televizorių. Šis gyvūnas supranta, kai jį pašauki. Jį galima net išmokyti šokinėti per kartelę. Tik reikia tuo užsiimti.
Tiesa, triušiai mėgsta graužti batus, laidus, kiti ir užuolaidas stengiasi pasiekti, tačiau ne visi vienodi.
Mažus vaikus pripratinti juos prižiūrėti irgi yra didelis laimėjimas. Tokiu būdu vaikui ugdomas pareigingumas.
Jis turi suprasti, kad tai jo mažasis draugas, kurio gerovė priklauso nuo globos.
– Ar Kiškio metais įžvelgiate permainų?
– Nesidomiu astrologinėmis prognozėmis. Kiškio metams, jie, kaip gyvūnai, juk nieko neduos. Tačiau yra labai švarūs gyvūnai, jie – vislumo simbolis.
Taigi kitais metais norėčiau palinkėti visiems švaros, moterims planuoti vaikus ir gimdyti.
Apskritai triušių vislumu reikėtų užkrėsti lietuvius.
Patarčiau žmonėms, jeigu yra galimybė, imtis triušių auginimo. Pavyzdžiui, jie man suteikia labai daug džiaugsmo, stengiuosi, kad jie užaugtų puikūs tos veislės atstovai.
– Turite daug kaimynų. Ar vilniečiai užsisako pas jus triušienos?
– Šiuo metu turiu apie keturiasdešimt triušių. Daugumą parduodu veislei. Kurie tam nelabai tinka, suvalgome patys.
Aš neturiu galimybės auginti daug triušių 10 arų sklype, juk aplink gyvena žmonės.
Ne visiems juk tai gali patikti, kartais nuo narvelių ir kvapas sklinda. Todėl juos labai prižiūriu, kuopiu, darbo tikrai daug.
Tačiau triušių yra tiek, kiek pajėgiu prižiūrėti. Negali jais labai apsikrauti.
Tai mano pomėgis, kuris verčia judėti, netingėti. Kasdien reikia valyti, ką nors remontuoti, poruoti, mažiukus triušiukus prižiūrėti, šerti.
Aš kasdien tam sugaištu apie 4–5 valandas.
– Ar negaila pjauti savo paties užaugintų švelniakailių gyvūnų? Juk prie jų prisirišate?
– Jokiu būdu, juk tai natūralus procesas. Kita vertus, sakyti, kad triušių mėsa skanesnė už kitokią, aš negalėčiau. Ji tik yra labai sveika.
Tai svarbiausias kriterijus, dėl kurio jos tiek daug suvalgoma Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Azijos šalyse.
Tie, kurie žino apie triušienos naudą, tos mėsos nekeis į vištieną ar kokią nors kitą mėsą.
Ji naudinga žmonėms, kurie skundžiasi virškinimo ar kraujotakos sistemos negalavimais.
Žinoma, ne visi sau gali leisti valgyti triušieną, nes ji gana brangi. Kilogramas kainuoja 25–29 litus.
Vilniuje triušių augintojų yra tikrai daug. Vien aplink Balsius esančiuose soduose jų yra nemažai. Tad sostinėje įsigyti triušienos tikrai nėra bėdų.
O štai triušių veisėjai sostinėje esame tik du. Šį vardą reikia išsikovoti.
Esu auginęs visas 15 Lietuvoje paplitusių triušių veislių. Dabar daugiausia laikau Belgijos milžinus, Vienos mėlynuosius.
– O kur dedate papjautų triušių kailius?
– Kailius tiesiog išmetame, nes jie visai nepaklausūs. Šiuo metu ne kailių epocha. Dabar daug paprastų, lengvų, šiltų drabužių pasiuvama ir be kailių.
Nors štai Vokietijoje netgi vasarą gali parduotuvėse įsigyti pirštinių iš triušių kailio, įvairių formų moteriškų, vyriškų kepurių.
Tam naudojamas natūralus, nedažytas kailis. Šie gaminiai ten populiarūs.
Kažkada kreipiausi į Vilniuje esantį kailių saloną „Nijolė”, siūlėme savo produkciją.
Tačiau savininkai teigė, kad jiems mūsų kailių įsigyti neverta: jų nėra daug, sunku būtų suderinti spalvas.
Triušių kailius veždavo iš Ispanijos. Iš ten gaudavo vienodai išdirbtus, vienos spalvos kailius, iš kurių patogu siūti kailinius.