Po motinos - Ingos Židonienės - krūtine spurdėjusi gyvybė į tragiškųjų įvykių metraštį „įsirašė“, pasak Arūnės močiutės Onos Sipavičienės, iš to „strioko“...
„Tą naktį į namus paskambino giminės. Pirmajam gimdymui besiruošianti nėščioji jau ilsėjosi. Tačiau vėlus telefono skambutis sujaukė visų ramybę. Įsijungę televizorių, pakruojiškių šeima nustėro - kraupus vaizdas“, - prisimena O.Sipavičienė.
Sukrėstą įvykių nėščiąją namiškiai išvežė į Pakruojo ligoninę. „Gimdymo skyriuje, - prisimena I.Židonienė, - nuo televizoriaus ekrano niekas nesitraukė. Garsiai veikiantis aparatas siuntė vis baisesnes akimirkas. Vietoje nenustygo ir akušerės. Lakstė tąnakt budėjusi Danutė Bagdonavičienė. Ryto aušros neramiai dairėsi būsimos motinos ir medicinos personalas“.
Gimdymo skyriaus postą akušerė D.Bagdovičienė sausio tryliktosios rytą perdavė akušerei Danguolei Drupienei. Popiet ji ir „sugavo“ naujagimę Arūnę.
„Kai pasakau, kad Arūnė gimė sausio 13-ąją, daugelis už galvos griebiasi – Jėzau! Gimtadieniui nupirkome Arūnei knygą „Lietuva : 1991.01.13“ , - I.Židonienė įsitikinusi, kad dukra gilinasi ne tik į savo, bet ir į Lietuvos gyvenimo istoriją.
Po Arūnės gimimo praėjo dvidešimt metų.
„Žiūrėdavau tos knygos paveikslėlius, nuotraukas, bet neįsivaizdavau, kas dėjosi toje naktyje. Darželyje auklėtojos neužmiršdavo, dalinosi prisiminimais, rodydamos ir į mane : legendinė mergaitė. Nesureikšminau savo gimtadienio ir paaugusi. Kažkaip keistai susiklostė laikas: tądien žuvo žmonės, o aš gimiau. Tik iš mamos, močiutės pasakojimų daug išgirdau“, - pasakoja Arūnė.