Šeimos vienturtė Agnė buvo labai laukiama. „Pamenu, jai buvo gal ketveri, – juokiasi mama. – Vakaras, sėdime prie stalo, kalbamės su tėčiu, o ji vis: „Ir aš noriu pasakyti!“ Abu atsisukame: „Na?“ O Agnė pareiškia: „Aš išteku.“ Užgniaužiame juoką, o ji toliau: „Jo vardas Martynas.“ Paskui atsisuka į mane ir išverčia delniukus: „Mama, ką aš galiu padaryti, jei jis man gražus?..“
Darželyje Agnė vadovaudavo visiems vaikams, jei kuris bandydavo prieštarauti, pagąsdindavo: „Tada išvis eik iš čia, ir niekas su tavimi nežais!“ Mokykloje jos visur buvo pilna. „Ji daug skaitė ir labai mėgo piešti: piešė nuo tada, kai išmoko laikyti pieštuką“, – pasakoja ponia Nijolė.
„Įstojo į savo išsvajotą dailę, per dienas kažką tapo ištepliota nosimi. Tos kalbos, kad ją kažkas išlaiko, man net nebejuokingos – tam ji turi mamą. Bet man yra pažadėjusi, kad kai sulauks keturiasdešimties, bus garsi dailininkė ir mane išlaikys. Mes nepratusios dejuoti, savo problemas sprendžiame pačios ir nieko nekaltiname.“
Dabartinio dukters draugo teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo ponia Nijolė nevadina žentu, bet vertina artimą jųdviejų bendravimą. „Nelabai nustebau, kai tai nutiko: stiprios asmenybės traukia tokias pat, – konstatuoja. – Visi Agnės draugai – neeiliniai žmonės – visi turi charizmą, sudėtingus charakterius. Garsūs, protingi, ekscentriški, problemiški – toks yra mano vaikas, tokie ir jo draugai.“