Heather Sirota yra kalbi žydė močiutė, turinti 14 anūkų ir gyvenanti ypač konservatyvioje Jeruzalės žydų ortodoksų bendruomenėje. Vienoje rankoje ji laiko katalogo kortelę su prie jos prisegta nuotrauka. Kitoje – telefono ragelį. Ji užmeta akį į kortelę ir prie kito telefono sėdinčiam rabinui kalba: „Jai 20 metų, 1,55 metro ūgio, iš Filadelfijos. Jos tėvai kartu negyvena, bet nėra išsiskyrę. Ji ketvirtas vaikas iš penkių, du jau susituokę. Ji išties žavinga – ir aš retai tą sakau.“
H.Sirota apverčia kortelę ir perskaito kelis vardus su telefono numeriais – rekomendacijoms, kad bendruomenės vyresnieji galėtų paliudyti dorą moters reputaciją. Rabinas, atstovaujantis jaunam vyrui, kurio duomenis H.Sirota turi kitoje kortelėje, paskambins tais numeriais, pateiks kelis svarbius klausimus ir tada išreikš savo pritarimą arba nepritarimą. Jei viskas bus gerai, toliau bus organizuojamas jaunuolių susitikimas, o tada, tikisi H.Sirota, ir sužadėtuvės.
67 metų H.Sirota yra šadchanė – tradicinė žydų piršliautoja. Jos namuose Mea Šearime – vienoje seniausių gyvenviečių šalia senųjų Jeruzalės sienų – ant audeklu užtiesto stalo stovi pintas krepšys su katalogo kortelėmis. Kai kurios skalbinių segtukais susegtos po dvi – tai poros, kurias H.Sirota suvedė ir kurios dabar draugauja, planuodamos vestuves.
Nors Izraelyje bandoma kurti ir kompiuterinę piršlybų sistemą, H.Sirota ranka užpildo visas savo korteles, persijoja informaciją savo galvoje ir įvertina galimus suporavimus. Ji skeptiškai žiūri į kompiuterius. Kompiuteris neturi intuicijos, o „kai užrašai informaciją ranka, ji nukeliauja tavo ranka į smegenis ir ten lieka, - sako ji. - Kai spausdini, viską pamiršti.“
Piršliautoja atlieka svarbų vaidmenį žydų ortodoksų bendruomenėse, kur vaikinai ir merginos tarpusavyje bendrauja labai mažai, tačiau sektinu pavyzdžiu laikoma anksti susituokti – 17 ar 18 metų – ir iškart susilaukti daugybės vaikų.
Šiame uždarame pasaulyje egzistuoja visas religingumo spektras, sako H.Sirota, nuo „juodo“ - ypač griežtose ir konservatyviose žydų ortodoksų bendruomenėse – iki „spalvotos“ šiuolaikinės ortodoksijos. „Juodajame“ gale tėvams gana lengva rasti savo vaikams tinkamą porą. „Bendruomenė labai nedidelė, todėl lengva viską sužinoti apie žmones. Patys tėvai gali patikrinti visą informaciją.“
O ką jie tikrina? „Asmenybę, gerus būdo bruožus, ar berniukas protingas, ar jis bendraujantis, ar tylus, ar jis nori studijuoti Torą, ar išvykti ir susirasti darbą – kas čia nėra įprasta – kokie jo pomėgiai, ar jis jų išvis turi. Visi tą tikrina. Tėvai nori žinoti, kaip jis sutaria su savo draugais, ką veikia jo broliai, iš kokios šeimos jis kilęs. Tai visas tyrimas.“
Kai tik patikrinimas – abiejų pusių – baigiasi ir rezultatais visi patenkinti, aptariami finansiniai reikalai, kartais dalyvaujant rabinui. „Tėvai bando suskaičiuoti, ar jiems pakaks pinigų nupirkti porai butą ir, jei taip, kurioje vietoje. Kitu atveju teks nuomotis.“ Šioje stadijoje jaunieji dar nebūna susipažinę.
Kartais tėvai paprašo piršliautojos pagalbos. „Eini pas šadchanę ir sakai: „Mano duktė pasirengusi tekėti.“ O ji sako: „Kodėl mums nesuvedus šitos su anuo? Štai ką aš darau.“
Jaunuoliams net ne visada pasakoma, kas vyksta. Juk tai – tėvų tvarkomos santuokos, pripažįsta ji. Tačiau kai pora susitinka, jie gali laisvai pasakyti „ne“. „Tai nėra vedybos per prievartą. Jie turi visišką teisę pasakyti: „Man nepatinka šis žmogus“, - sako piršliautoja.
Pora kelis kartus susitinka, paprastai šeimos draugo namuose, pabendrauja akis į akį, bet visada netoliese budint artimiesiems, ir nusprendžia, ar verta susižadėti. Ne tokiose griežtose bendruomenėse pora kurį laiką susitikinėja - viešbučio vestibiulyje, zoologijos sode ir pan. Nors apie jokį fizinį ryšį prieš vestuves negali būti ir kalbos, nėra jokių apribojimų, kiek laiko jaunuoliai gali susitikinėti, sako H.Sirota. „Bet pasakysiu atvirai, kuo ilgiau jie draugauja, tuo mažesnė sužadėtuvių tikimybė. Jei jie nesusižadės iki dešimto pasimatymo, viskas greičiausiai žlugs.“
Dauguma H.Sirotos klientų yra žmonės, kurie atsivertė į ortodoksų judaizmą jau suaugę, o ne gimė žydų ortodoksų šeimose. Dauguma į Jeruzalę atsikraustė iš užsienio – daugiausia JAV, Didžiosios Britanijos, Kanados, Pietų Afrikos Respublikos ir Australijos. „Dauguma jų turi universitetinį išsilavinimą, jie atvyksta iš kitokio pasaulio, daug labiau rūpinasi ūgiu, apimtimis, išvaizda. Iš kuo pasaulietiškesnio pasaulio atvyksti, tuo svarbesni tokie dalykai.“
Ir pati H.Sirota šiame uždarame žydų ortodoksų pasaulyje jaučiasi šiek tiek pašalietė. Ji gimė pasaulietiškoje Pietų Afrikos Respublikos žydų šeimoje, į Izraelį atvyko prieš 32 metus su vyru, o į ortodoksų judaizmą atsivertė, kai pradėjo mokyti tikybos du savo sūnus. „Niekas ankstesniame gyvenime manęs tam neparuošė“, - sako ji. Spalvingais afrikietiškai tiurbanais besipuošianti ir stipriu pietų afrikiečių akcentu kalbanti moteris išsiskiria pilkoje Mea Šearimo aplinkoje. „Aš nesu Mea Šearimo ponia, aš niekur nepritampu“, - sako ji.
Į piršliavimą moteris įsitraukė per savo sūnus ir jų draugus – ir pavertė tai pagrindine savo profesija, kai išėjo į pensiją iš mokytojos darbo. „Trejus metus tą neigiau, sakydavau žmonėms, kad nesu piršlė, bet galbūt galiu jiems padėti.“
Pasak H.Sirotos, Tora liepia žydams mokėti užmokestį piršliams - „tai yra santuokos palaiminimas“. Vis dėlto moteris sako, kad niekada nekalba apie pinigus su savo klientais ir neprašo atlygio: „Bendras sutarimas yra toks, kad jei piršlybos pavyksta, jie man atsilygins.“ Versdama korteles savo krepšyje ji bando suporuoti jaunus vyrus ir moteris pagal kilmę, asmenybę, pasaulėžiūrą ir išvaizdą. Ji negali tiksliai pasakyti, kiek jos supažindintų porų sukūrė šeimas, bet skaičius yra triženklis. „Aš labai sunkiai dirbu su poromis, bet niekada neverčiu.“
Daug jos suvestų jaunavedžių vėliau tapo artimais šeimos draugais. „Niekas nesuteikia didesnio džiaugsmo. Mano gyvenime gausu šurmulio. Ir toliau tą darysiu, kol galėsiu.“