Ambicingos blondinės tikslas – sudrebinti Prancūzijos politiką

Aukšta, iškalbi ir ambicinga, norinti pasiekti daugiau, nei pavyko jos tėvui Jeanui Marie Le Penui. Velniškai gudri blondinė.

„Ji neturi nieko blondiniško”, – antraštėje skelbė kairysis nacionalinis Prancūzijos dienraštis „Liberation”.

Tai – naujoji Prancūzijos politiniame kraštovaizdyje jau įsišaknijusios kraštutinės ksenofobinės dešiniosios partijos Nacionalinio fronto (NF) lyderė 42 metų Marine Le Pen.

Baigusi teisės mokslus, buvusi advokatė, o dabar – Europos Parlamento (EP) narė. Dėl rūkymo kiek prikimusiu ir žemu balsu tai, ką ji pati vadina Prancūzijos „islamizacija”, ši moteris pliekia kaip kulkosvaidis. Neužsikirsdama.

2012 m. pavasarį vyksiančiame pirmajame prezidento rinkimų ture visuomenės nuomonės apklausos naujai išrinktai NF lyderei pranašauja iki 18 proc. rinkėjų balsų. O NF idėjoms pritaria dar daugiau – iki 27 proc. prancūzų.

Visa tai – daugiau, negu 2002 metų balandį surinko į antrąjį prezidento rinkimų turą su 17 proc. balsų patekęs ir Prancūzijai tikrą šoką sukėlęs jos tėvas, dabar 82 metų J.M.Le Penas.

Jis – NF įkūrėjas ir iki sausio 15 d. buvo, galima sakyti, vienintelis partijos lyderis. Profesionalus provokatorius, demokratinę Prancūziją, kairiąją ir dešiniąją, šiurpinęs rasistiniais ir antisemitiniais išsišokimais.

Viena garsiausių provokacijų – J.M Le Peno kalbos apie holokaustą. Krosnys, kuriose buvo masiškai deginami žmonės, jam pasirodė „tik Antrojo pasaulinio karo detalė”.

Marine tokių išsišokimų sau neleidžia. Skirtingai nei tėvas, kuris iš esmės tenkinosi amžino protestuotojo vaidmeniu, bet šalies valdymu nesidomėjo, Marine siekia valdžios.

Prancūzijos vyriausybėje ji norėtų matyti NF ministrų.

Beje, partijos pirmininko postą dukteriai užleidęs J.M.Le Penas nuo partijos vairo nepasitraukė.

„Jis visuomet liks partijos pirmininkas, o Marine bus vadovė. Jis turi kultūrą, o ji – ambicijų. Mano sesuo labai drąsi, kaip tikra liūtė”, – jaunėlę apibūdina sesuo Yann.

Trijų seserų šeimoje užaugusi jaunėlė Marine laikoma tikru „tėvo atspindžiu”. Iš vyresniųjų seserų ji išsiskyrė tam tikru berniukiškumu, noru užimti lyderio poziciją.

Seserys sako, kad Marine su jomis vaikystėje mušdavosi kaip pasiutusi ir niekada nenusileisdavo. Motina Pierette Lalanne ją vadindavo „absoliučiu tėvo klonu”. Marine – tokia pat balsinga ir valdinga.

Tačiau, skirtingai nei gimdytojas, M.Le Pen nuo NF nori nuvalyti prastą rasistinės ir ksenofobinės partijos reputaciją. Nutraukti „šėtono apsiaustą”, kaip sako ji pati. Ir taip sugundyti dalį tradicinės dešinės rinkėjų.

„Aš nenoriu, kad stomatologas, bendrovės vadovas arba valstybės tarnautojas bijotų tapti NF kandidatu”, – sako politikė.

„Jos tėvas potėpius mėgdavo paryškinti. Duktė juos plonina. Tačiau ji nėra geresnė Le Peno versija”, – perspėjo savaitraštis „Paris Match”.

Apžvalgininkų nuomone, užmojai nugludinti partijos įvaizdį M.Le Pen daro pavojingesnę už tėvą. Duktė keičia tik stilių, bet ne kraštutinių idėjų turinį. Ksenofobiją ji tik apibarsto cukraus pudra, kad būtų lengviau nuryti.

Taktika iš dalies veiksminga – M.Le Pen nelaikoma tokiu monstru kaip jos tėvas ir taip nebaugina. Ji daug lengviau nei gimdytojas prasibrauna į radijo ir televizijos eterį ir net komunistų partijos laikraščio puslapius.

Bet musulmonus M.Le Pen pliekia iš peties, o jų maldas ant šaligatvio vadina okupacija ir lygina su Antruoju pasauliniu karu. Ji taip pat kritikuoja eurą, nori įvesti ekonominį protekcionizmą ir yra už mirties bausmę.

Dalis apžvalgininkų nebeatmeta scenarijaus, jog kitąmet M.Le Pen gali patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą, iš jo išstumdama populiarumą smarkiai praradusį ir dalį dešiniųjų rinkėjų nuvylusį dabartinį šalies vadovą Nicolas Sarkozy.

Tą patį dešiniųjų pažiūrų politiką, kuris prieš kelerius metus trankiais pareiškimais apie imigraciją sėkmingai „brakonieriavo FN vandenyse” ir į savo pusę persiviliojo dalį partijos rinkėjų.

Tačiau balsų M.Le Pen galėtų susižvejoti ir kairiajame flange – tarp komunistų ir kitų kraštutinių kairiųjų partijų rinkėjų. Tokių, kurie bijo globalizacijos ir jaučiasi politinės valdžios palikti šalikelėje.

Skirtingai negu save prancūziškuoju Ronaldu Reaganu vadinęs tėvas, M.Le Pen nesibodi socialinių temų ir neretai kalba taip, tarsi būtų socialistė ar kone komunistė.

Ėmus aiškėti, kad savo įpėdine J.M.Le Penas renkasi dukterį Marine, NF kilo daug ginčų ir netgi protestų. Mat ilgai buvo manoma, kad partijos vadžias perims dešinioji jo ranka Bruno Gollnischas.

Tačiau blondinė rinkimuose jį nurungė. Ir neketina sustoti.

„Aš nesu 23 metų Jeanas Sarkozy (politikoje dalyvaujantis prezidento sūnus. – Red.), antrakursis teisės studentas.

Buvau advokatė, Nacionaliniame fronte darbuojuosi jau dvidešimt penkerius metus.

Mane išrinko į Europos Parlamentą, esu miesto tarybos narė. Savo jau įrodžiau, ar ne?” – dienraščio „Liberation” puslapiuose lipdomą „tėvo dukrelės” etiketę grandė politikė.

„Manau, jog turiu kietą odą, gerai pritvirtintą skrandį, esu tiesi ir pasižymiu politinės minties nuoseklumu”, – komplimentų sau negaili naujoji kraštutinės dešiniosios lyderė.

Advokatės karjerą ji baigė 1998 metais, kai tapo FN teisinės tarnybos direktore.

Ironiška, bet pirmasis jos, advokatės, klientas buvo imigrantas alžyrietis, kuriam grėsė išsiuntimas iš Prancūzijos.

Vėliau ji gynė ir kitus nelegalus. Tačiau šio karjeros etapo M.Le Pen nė nemėgina slėpti. Atvirkščiai – prisimena jį su tam tikru pasididžiavimu.

Ruoštis būsimoms politinėms kovoms ir lyderio postui blondinė pradėjo prieš ketverius metus. Ji numetė 11 kilogramų, pakeitė šukuoseną ir makiažą.

2006 metų pavasarį kaip pasirengimo mūšiui pirmoji salvė pasirodė politikės biografinio pobūdžio knyga „Prieš bangas” („Contre flots”).

Marine savo gyvenimo istoriją knygoje pradeda nuo 1976 metų lapkričio 2 dienos ankstyvo ryto. Tada jai buvo aštuoneri.

Mergaitė su tėvais, seserimis Yann bei Marie Caroline ir kaimynais stebuklingai išvengė išpuolio Paryžiuje.

Daugiabutis namas, kuriame ji gyveno su tėvais, buvo labai stipriai apgadintas, bet visi liko gyvi ir sveiki, įskaitant sprogimo bangos iš 6-ojo namo aukšto lauk ištrenktą vienerių metų berniuką. Jam lūžo tik ranka.

„Mane pažadino šaltis. O gal tyla. Mirtina tyla, galinti mažą aštuonmetę mergaitę pažadinti iš pirmojo įmygio 3 val. 45 min. ryto”, – pasakoja M.Le Pen.

„Kai nutariau keltis, pastebėjau, kad mano kambarys ir lova pilni stiklo šukių. Bet labiausiai kaustė ta neįtikėtina tyla, tokia tiršta ir tanki.

O paskui, tarsi gyvenimas grįžtų pro mažus plyšelius, pasigirdo šauksmas „Marine, nejudėk!” Šaukė Yann (vyriausioji sesuo. – Red.). Valdinga”, – kiek toliau tęsia Marine.

Prabėgus kelioms savaitėms po išpuolio, kurio rengėjai taip ir nebuvo rasti, visa šeima persikėlė į erdvų dvarą prie Paryžiaus esančiame prašmatniame vakarų priemiestyje Sen Klu.

J.M.Le Penui šį dvarą, be kito turto, paliko šeimos draugas – bevaikis ir jaunas miręs cemento pramonininkas Hubert’as Lambert’as.

Be kita ko, manoma, jog išpuolis prieš Le Penų šeimą galėjo būti įvykdytas būtent dėl šio palikimo, o ne iš politinių paskatų. Tačiau dabartinė NF pirmininkė įsitikinusi, jog į politiką abiem kojomis ji įžengė būtent tą teroristinio išpuolio prieš jos šeimą naktį.

„Žengiu per brutaliausią politikos pusę – dvidešimt kilogramų dinamito, kurie pražiodė mūsų namą, buvo padėti J.M.Le Penui, jo žmonai ir vaikams nužudyti, neatsižvelgiant į kitas aplink gyvenančias šeimas.

Man buvo tik aštuoneri metai, ir staiga suvokiau, kad mano tėvas yra žinomas ir jam norima blogo”, – rašo M.Le Pen.

Tiesa, turbūt dar anksčiau ji ir seserys suprato, kad Le Peno pavardė aplinkinius baugina. O tai baugindavo jas. „Tavo tėvas – fašistas”, – mokykloje iš jų tyčiodavosi kiti vaikai.

M.Le Pen mėgsta kartoti, jog geriausias politikos pamokas gavo iš tėvo: „Jis mane išmokė niekada, jokiomis aplinkybėmis, nenuleisti rankų.”

Savo tėvus M.Le Pen knygoje prisimena kaip vienas kitą labai mylinčią porą. Tačiau savo gimdytojų jų dukterys namuose gana dažnai nematydavo.

„Tėvams mes buvome tarsi daiktai. Atostogauti jie važiuodavo be mūsų, o vakarais eidavo į miestą. Mes valgydavome virtuvėje. Jie niekada nepadėdavo mums ruošti namų darbų ir nesirūpino dėl mūsų pažymių”, – dienraščiui „Liberation” pasakojo Yann Le Pen.

Mergaitėms buvo leidžiama viskas, išskyrus viena – skaityti komunistų partijos vaikams leidžiamą savaitraštį „Pif gadget”.

„Vienintelis dalykas, kuris mus sulaikydavo nuo šunybių, buvo noras jam (tėvui. – Red.) patikti ir baimė, kad galime jį nuvilti”, – pridūrė sesuo.

Tėvai darniai sutarė iki 1984-ųjų, „tų nelaimės metų”, kai motina gražuolė Pierette slapčia pabėgo iš namų su J.M.Le Peno biografu.

Tuomet dar paauglės dukterys žinių iš jos nesulaukė gana ilgai – ištisus penkiolika metų.

Teigiama, jog J.M.Le Peno ir Pierette skyrybos buvo labai triukšmingos.

Pierette esą vyrui nenorėjo atiduoti atsarginės stiklinės akies, kurią visuomet nešiodavosi savo rankinėje. Vieną akį J.M.Le Penas prarado jaunystėje.

O vyras pabėgusiai žmonai atsisakė perduoti namuose stovinčią jos motinos urną, kurią bėgdama iš namų ji pamiršo pasiimti.

Tačiau tuo skandalai nesibaigė. Dar po trejų metų Pierette pusnuogė pozavo vyrų žurnalui „Playboy”. Duktė Yann tokią motinos fotografiją pamatė viename Bankoko laikraštyje per savo vestuvinę kelionę.

Tačiau po ilgų klajonių Pierette sugrįžo, nors J.M.Le Penas buvo antrąkart vedęs.

Šiandien M.Le Pen motina gyvena mažame namuke minėto Sen Klu dvaro parke. Buvęs vyras jai atleido.

Europarlamentarė neslepia, jog materialiai ji jaučiasi privilegijuota, nors ir nesėdi ant aukso kalnų. Jos mėnesio pajamos šiek tiek viršija 6 tūkst. eurų (apie 21 tūkst. litų).

Privilegijuota, bet kartu labai užgrūdinta – šeimos dramų ir politinių batalijų.

Savo tris vaikus – dvylikametę Jehanne ir metais jaunesnius dvynius Louis ir Mathilde – dukart išsiskyrusi moteris augina viena minėtame tėvui priklausiančiame dvare atskirame name.

„Kai tokie vyriokai kaip J.M.Le Penas arba B.Gollnischas po televizijos laidos namo grįžta 2 valandą nakties, kitą rytą jie gali pamiegoti. Aš privalau keltis 7 valandą ir vaikams ruošti pusryčius”, – savaitraščiui „Paris Match” guodėsi M.Le Pen.

Politikė viešai graužiasi, kad savo vaikams negali skirti daugiau laiko. Žurnalistams rodydama jų nuotraukas partijos būstinėje apgailestauja, kad daugiau juos mato fotografijose nei su pižamomis.

Savo vaikams kas antrą savaitę europarlamentė vis dėlto skiria visą sekmadienį, atsisakydama visų politinių pareigų.

O nuo pašalinių dėmesio vaikų trijulę bei visą privatų savo gyvenimą M.Le Pen saugo kaip tikra liūtė. Sausio pradžioje į teismą ji padavė savaitraštį VSD už jos nepilnamečių vaikų vardų, o svarbiausia – jų tėvo pavardės paskelbimą.

Marine Le Pen gimė 1968 metų rugpjūčio 5 dieną prašmatniame Paryžiaus vakariniame priemiestyje Neji prie Senos.

1992 metais moteris apsivilko Apeliacinio teismo advokato mantiją.

1998 metais ji tapo NF teisinės tarnybos direktore.

2003 metais J.M.Le Peno duktė išrinkta partijos vicepirmininke.

2004 metais jaunoji politikė išrinkta į Europos Parlamentą ir ligi šiol yra jo narė.

2006–2007 metais Marine buvo tėvo prezidento rinkimų kampanijos strateginė direktorė.

2011 metų sausio 16-ąją ji išrinkta NF pirmininke.