Šį įvaizdį sukūrė prancūzų rašytoja George Sand, teigusi, kad jos mylimasis, persekiojamas baisios pranašystės ir dėl trapios sveikatos pasmerktas ankstyvai mirčiai, neretai
matydavo pamėkliškus regėjimus.
„Šmėklos jį šaukė, glėbesčiavo, o užuot regėjęs savo
tėvą ir draugą besišypsančius tikėjimo šviesoje, jis stūmė
jų bekūnius veidus nuo savojo ir stengėsi ištrūkti iš jų
ledinių rankų gniaužtų“, - rašė G.Sand.
Tačiau poros ispanų neurologų paskelbta studija griauna šį
baugų gotikinį įvaizdį.
Pasak jų, F.Chopino uždarumas ir haliucinacijos tikriausiai buvo
labiau susiję su sveikatos sutrikimu nei su romantizmo epochos
menininko našta.
Lugo mieste esančios ligoninėje „Xeral-Calde: dirbantys Manuelis
Vazquezas Caruncho ir Francisco Branasas
Fernandezas šią išvadą padarė
išnagrinėję F.Chopino amžininkų prisiminimus ir jo paties
laiškus.
1848 metais per koncertą viename privačiame name Anglijos
šiauriniame mieste Mančesteryje F.Chopinas skambino savo 2-ąją
sonatą, kai netikėtai išėjo iš kambario, o po kiek laiko grįžo
ir baigė kūrinį.
Viename laiške George Sand dukrai, kuris iki šiol niekada nebuvo
paskelbtas, F.Chopinas paaiškino, jog tąsyk jį siaubingai
išgąsdino „prakeiktos būtybės“, lendančios iš praviro rojalio.
Kituose G.Sand ir vienos iš jos mokinių - madam Streicher
- prisiminimuose nurodoma, kad F.Chopiną kai kada
apimdavo keista būklė - jis žvelgdavo paklaikusiomis akimis; netgi
jo plaukai pasišiaušdavo.
Pats kompozitorius rašė, kad jį kartais apima į sapną panaši
būsena - tada jis jaučiasi atsidūręs „įsivaizduojamose erdvėse“,
o kartą yra sakęs, kad „pasijuto tarsi garas“.
Mokslininkai išnagrinėjo, kokie sveikatos sutrikimai galėtų
būti susiję su F.Chopino nupasakotais pojūčiais. Jie atmetė
schizofreniją, nes šia liga sergantys pacientai paprastai girdi
įsivaizduojamus garsus.
Haliucinacijas gali sukelti chroniška migrena, tačiau jos
paprastai trunka iki pusvalandžio, o F.Chopino priepuoliai būdavo
trukdavo trumpai - vos kelis minutes ar sekundes.
Be to, galvos skausmo nesukeliančios vadinamosios migreninės
auros paprastai pasireiškia vyresniems nei 50 metų pacientams.
F.Chopinas mirė būdamas 39 metų nuo plaučių ligos, veikiausiai
tuberkuliozės.
Kompozitoriui taip pat negalėjo pasireikšti vadinamasis
Charlesio Bonnet (Šarlio Bonė) sindromas, nes jis susijęs su regos
sutrikimais, tačiau neturima jokių įrodymų, kad jie buvo būdingi
F.Chopinui.
Kompozitorius vartodavo opijaus turinčią vaistinę tinktūrą
laudaną, kuri palengvindavo daugelį jo negalavimų. Tačiau
aprašytos vizijos nebūdingos opijaus sukeliamoms haliucinacijoms. Be
to, šiuos regėjimus F.Chopinas matydavo, kai dar nevartojo opijaus.
Turėjai nustatė, kad F.Chopino būklę labiausiai atitinka
smegenų smilkinių skilčių epilepsijos priepuoliai, galintys
sukelti trumpas pasikartojančias haliucinacijas ir „jamais vu“ tipo
iliuzijas - kai pacientas jaučiasi atsidūręs jam svetimoje
aplinkoje arba mato nepažįstamus daiktus.
Tačiau paprastai per tokius priepuolius pacientas nesijaučia
apsnūdęs ir nepraranda sąmonės.
Studijos autoriai nurodo, kad F.Chopino laikais epilepsija buvo
menkai suprantama, todėl gydytojai galėjo nepastebėti šios ligos
požymių, nors straipsnyje pripažįstama, kad tai tėra prielaida.
Kad ir kaip būtų, šis tyrimas „gali padėti atskirti
romantišką legendą nuo tikrovės ir paskleisti naujos šviesos,
siekiant geriau suprasti šį žmogų ir jo gyvenimą“, nurodė
tyrėjai.
Šis straipsnis pirmadienį buvo paskelbtas Britų medicinos
asociacijos (BMA) žurnale „Medical Humanities“.