Paauglys sausio 20-ają apie 7 val. 20 min. išėjo į mokyklą ir negrįžo.
***
Dienraštyje "Lietuvos rytas" buvo rašyta apie dingusį R.Gacenbillerį:
42 metų alytiškė Dalia Gacenbillerienė tą patį sausio 20 vakarą, kai dingo jos sūnus, pranešė policijai. Bet motina paprašė iš karto jo neieškoti. Ji dar tikėjosi, kad sūnus grįš pats, – nenorėjo, kad paieškos jam sukeltų stresą.
Susistabdydavo automobilį
Alytaus priemiestyje esančioje sodininkų bendrijoje „Vyturėlis” su 40-mečiu tėvu Henriku ir 42 metų motina Dalia gyvenantis R.Gacenbilleris iki mokyklos maždaug penkis kilometrus važiuodavo susistabdęs pakeleivingą mašiną.
Dažnai jį paveždavo kaimynai, mokyklos draugai.
Nors iš šios ir gretimos sodininkų bendrijos mokyklas Alytuje lanko daug vaikų, geltonieji autobusai jų neveža.
Mokykla po mėnesio grąžindavo pinigus už keliones tiems, kurie rinkdavo ir saugodavo bilietus.
„Ričardas taupė pinigus, nes bilietas maršrutiniu mikroautobusu kainavo 2 litus 70 centų. Mes jam kasdien duodavome mažiausiai penkis litus.
Sūnus nusprendė nusipirkti aparatūrą, kad galėtų įsirašyti paties atliekamas dainas”, – pasakojo D.Gacenbillerienė.
Motiną nusmelkė nerimas
Ankstų sausio 20-osios rytą motina išlydėjo sūnų į mokyklą po daugiau kaip mėnesio pertraukos.
Po poros valandų ją persmelkė nerimas, todėl nusprendė paskambinti Ričardui, bet jis neatsiliepė.
Alytiškė išsiuntė daug žinučių, tačiau irgi nesulaukė atsakymo.
„Maldavau parašyti, kad ir kur būtų. Jis anksčiau niekada taip nesielgė. Jei ilgiau negrįždavo namo, būtinai parašydavo žinutę ir klausdavo, ar nepykstu, ir pažadėdavo tuoj pareiti.
Baisi nežinia tęsiasi visą savaitę.
Neprarandu vilties, kad jis gyvas. Su vyru ir giminaičiais išvaikščiojome visą mišką iki pat miesto, apžiūrėjome negyvenamus sodininkų namus.
Šeštadienį apsilankiau pas būrėją. Ji liepė berniuko ieškoti miške, bet teigė nematanti jo ateityje. Tą patį patvirtino ir kitas ekstrasensas”, – pasakojo dingusio berniuko motina.
Į mokyklą – po mėnesio
Į mokyklą devintokas Ričardas išėjo po ilgokos pertraukos.
Nuo gruodžio vidurio iki žiemos atostogų jis sirgo.
Kai po atostogų R.Gacenbilleris vėl nepasirodė mokykloje, auklėtoja paskambino tėvams.
„Sausio 12 dieną jie abu atvyko į mokyklą ir patikino, kad sūnus serga.
Daugiau jis mokykloje nebepasirodė.
Ričardas buvo tylus, ramus. Dėl pamokų lankymo iškildavo problemų, bet kartu pasikalbėjus su tėvais ir juo pačiu reikalai pagerėdavo.
Praėjusių metų pavasarį klausėme, ar nenorėtų pakeisti mokyklos, tačiau jis nepareiškė tokio noro”, – pasakojo „Piliakalnio” pagrindinės mokyklos, kurią lankė paauglys, direktoriaus pavaduotoja Vilma Masionienė.
Ričardo motina tvirtino, kad sūnus labai pasikeitė pradėjęs lankyti aštuntą klasę: „Anksčiau nebuvo jokių problemų nei dėl pamokų lankymo, nei dėl mokslų.
O kai baigus septynias klases perkėlė į kitą klasę, sūnus labai greitai pasikeitė. Sakė, jog čia vaikai daug triukšmingesni, tingi mokytis ir šaiposi iš geriau besimokančių.
Dar tik pradėjus aštuntą klasę Ričardas prašė mokyklos direktorės, kad grąžintų jį į buvusią klasę.
Pažadėjo, jeigu pradės geriau mokytis. Šiame pokalbyje dalyvavome ir mes su vyru.”
D.Gacenbillerienė dabar labai apgailestauja, kad iš karto sūnui nesurado kitos mokyklos: „Dieną prieš tai, kai Ričardas pradingo, aš jo prašiau pakentėti dar dvi dienas toje pačioje mokykloje.
Sakiau, tėvas grįš iš komandiruotės, nes dirba statybininku kitame mieste, ir kartu išspręsime šią problemą.
Aš pati dabar esu bedarbė, nes rudenį nesėkmingai bandžiau susirasti darbą Airijoje. Po trijų mėnesių iš ten grįžau.”