Šeštą valandą vakaro – tokiu metu atsidaro Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusių nakvynės namų durys. Lauke tvyrant žvarbiems orams, benamiai į prieglaudą patekti skuba kiek galėdami greičiau. Laikrodžiui nerodant nė septynių, prie nakvynės namų prieangio tikras sambrūzdis – vieni išeina, kiti įeina, treti tiesiog stoviniuoja, kalbasi tarpusavyje ar rūko.
Kojelavičiaus gatvėje esantys nakvynės namai turi du aukštus. Pirmajame – bendra salė, kurioje driekiasi dviaukščių lovų eilės. Greitesni ir gudresni – jau vartosi dviaukštėse arba sulankstomose lovose. Ne tokie apsukrūs - gulasi ant grindų. Nakvynės namų budėtojai parūpina čiužinį, bet dažnas pasitenkina prieglaudos šiluma ir nieko nelaukdamas riečiasi kur nors kampe ir kaipmat užmiega.
Prie nakvynės namų durų stoviniuoja jaunuolis. Dvidešimtmetis vaikinas prisipažįsta, kad į nakvynės namus atvyko pirmą kartą. „Neturiu kur pernakvoti, todėl atvykau čia. Prieš keletą mėnesių grįžau iš Pravieniškių, gyvenau su mergina, bet ji mane paliko – išėjo pas kitą. Tikiuosi, kad prieglaudoje nakvosiu pirmą ir paskutinį kartą“, - į nakvynės namus neskubėjo žengti Aivaru prisistatęs jaunuolis.
Pasiteiravus, kaip sužinojo apie prieglaudą, Aivaras neslėpė – jaunuolio tėvas čia gyvena jau metus. Nors vaikino pasakojimas nedvelkia sėkme, Aivaras šypsosi: „Man nėra liūdna. Reikia galvoti, ką daryti toliau – labai norėčiau dirbti“, - mąsliai tarstelėjo vilnietis.
Antrajame pastato aukšte – atskiri kambariai. Juose gyvena po keturis arba šešis žmones. Norint gyventi viename iš šių kambarių, reikia mokėti nuomą. Septyniasdešimt litų per mėnesį – tiek kainuoja nuosavas kampelis nakvynės namų antrajame aukšte.
Šešiaviečiame kambaryje gyvenanti pensininkė Liudmila vakarą leidžia su knyga. Patalpa su trimis dviaukštėmis lovomis – ankšta, bet jauki ir šilta.
Šešiasdešimt dvejų metų moteris pasakoja, kad nakvynės namuose gyvena jau metus. „Gyvenimas privertė. Esu visiškai viena – vyras ir sūnus palaidoti. Praradau ir butą – kai nebeliko sūnaus, sukčiai mane apgavo, išviliojo butą. Taip likau be nieko. O čia gyvendama – vis nesijauti tokia vieniša“, - kalbėjo pensininkė.
Liudmila sako, kad gyventi čia nėra blogai – kambarys kainuoja tik septyniasdešimt litų, o nuosavame bute tektų sumokėti žymiai daugiau. Nuo pensijos atskaičiavus pinigus autobuso bilietui, lieka pakankamai didelė suma prasimaitinti.
„Gerai, kad galima nueiti į labdarą pasirinkti drabužių. Tikrai negaliu sakyti, kad man čia gyventi blogai. Kiti iš pensijos vos pragyvena, o man užtenka“, - draugiškai nusiteikusi pasakojo močiutė.
„Vierchų nebūna“
Bendrojoje salėje, už kurią nereikia mokėti, – tikras erzelis. Patalpoje – apie penkiasdešimt benamių. Galima suprati, kad tarp benamių vyrauja tam tikra hierarchija. Prie neaiškių naujų atvykėlių greitai pristato pusamžis Henrikas – išsiaiškinęs, ko atvykome, pasišauna papasakoti apie savo gyvenimą – šiuose namuose ir ne tik. Vyras per daug neprašomas greitai nusivelka megztinį ir demonstruoja iškalbingus piešinius, pasakojančius apie jo gyvenimo kelią. Daugybė tatuiruočių, puošiančių vyrą, – kalėjimo palikimas.
„Čia gyvenu jau pusę metų, neseniai grįžau iš kalėjimo. Tiesą sakant, visą gyvenimą ten praleidau. Dabar man - penkiasdešimt metų, bet žinote, merginų dėmesiu tikrai nesiskundžiu. Dvidešimtmetėms patinku!” - pasisekimu tarp moterų džiaugėsi Henrikas.
Vyras prasitarė, kad gali nors ir dabar išeiti gyventi pas vieną iš savo jaunųjų gerbėjų. Paklausus, kodėl taip ir nepadaro, Henrikas atšauna: „Taigi dėl „prikolo“ čia gyvenu!”.
Pasak Henriko, nemažo merginų dėmesio sulaukia ir jo sūnus, šiuo metu kalintis Alytuje. Į piniginėje kartu su rožančiumi laikomą nuotrauką Henrikas žiūri su pasididžiavimu: „Nedaug jam liko kalėti. Greitai išeis. Pasižiūrėkite, koks raumeningas ir gražus mano Leonas, ar ne?“, - merkė akį nakvynės namų gyventojas.
Henrikas pažįsta beveik visus prieglaudoje. Apsidairęs rodo į Pašą, kitus draugus. Pasidomėjus, ar tarp jų yra viršiausias, Henrikas gudriai šypsosi: „Čia „vierchų“ nebūna, į šiuos namus renkasi paprasti žmonės. Jeigu būtų koks nors išsišokėlis, staigiai aplaužytumėme ragus. Yra pasitaikę incidentų, tačiau tokius asmenis apraminome.“
Į pokalbį įsiterpia benamis Paša: „Tokie asmenys išeidavo iš šių namų ir paprasčiausiai čia nebegrįždavo“, - trumpai ir aiškiai konstatavo gyventojas.
„Svarbiausia – vienas kito supratimas. Reikia būti žmogumi visur ir visada – nesvarbu, ar šioje benamių prieglaudoje ar už jos ribų. Tai labai paprastas dalykas“, - kalbėjo Henrikas.
Vyras sako, kad dienos metu aplanko draugus, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose dienos centruose, taip pat susiranda kokio nors darbo.
Didžiausia priešė – keleivių kontrolė
Nakvynės namų gyventojai vieningai tvirtina, kad ir taip sunkų jų gyvenimą gadina keleivinio transporto kontrolės darbuotojai.
„Mieste jie mūsų negaudo. Jie žino kokiais maršrutais ir kokiu metu važiuojame į nakvynės namus. Semia mus būriais, o baudos - po šimtą litų. Ir šitaip kiekvieną dieną!” - piktinosi benamiai.
Vienas sulinkęs senelis ašarodamas iš kišenių traukia baudos kvitus: „Pasižiūrėkite, kiek jų turiu. Iš kur aš gausiu tiek šimtų, jeigu net pavalgyti neturiu už ką? Nejaugi mūsų valstybei reikalingi varguolių pinigai?“ - padėtimi be išeities piktinosi senelis.
Senajam benamiui pritaria būrys kitų gyvenimo nuskriaustųjų. „Pakuoja mus po keletą kartų per dieną. Čia kiekvienas iš mūsų turi dešimtis baudų. Tie niekšai už kiekvieną pagautą elgetą be bilieto gauna premiją. Kadangi baudų nesusimokame, ateina laiškai iš antstolių“, - piktų žodžių negailėjo benamis Kęstutis.
„Ir kaip mes galime susirasti darbą, jeigu mes skolingi antstoliams? Taigi iš karto išskaičiuos. Ieškau tokio darbo, kuriame atlygis duodamas iš karto į rankas. Kvailiausia, kad už tą nelemtą bilietėlį gali į kalėjimą pasodinti. Jums gal „zekų“ trūksta Lietuvoje?“ - apmaudą liejo vienas benamių.
Elgetos pripažįsta, kad su jais nesielgiama kaip su žmonėmis. Keleivių kontrolieriai dažnai prie baudos kvito prideda ir kumščių, keiksmų bei patyčių laviną.
„Gyvename visi kaip ubagai, utėlėti. Nuo mūsų smirda, kas su tokiu elgsis kaip su žmogumi. Bet mes net negalime visi nusiprausti – neužtenka šilto vandens. O žiemą po šaltu vandeniu maudytis tikrai nesinori. O tais parazitais aš galiu užkrėsti kitus žmones, jūs nepagalvojote? Aš tikrai nenoriu kitiems pridaryti bėdų“, - tikino benamis Jurijus.
Dauguma benamių dirbtų bet kokį darbą – mielai kastų sniegą nuo šaligatvių, rinktų šiukšles.
„Kiekvienam žmogui svarbiausia užsidirbti kapeiką. Vasarą truputį lengviau, bent jau nėra šalta. Tada ir „chaltūrkių“ daugiau būna, galima pasitaupyti žiemai. O dabar slankioji visą dieną, rausies po konteinerius“, - nusivylimo neslėpė Henrikas.
Benamių nakvynės namai – savitas žargonas, kvapas ir elgesys. Skamba atgrasiai, prieš akis kyla siautėjančių elgetų vaizdas? Galima mesti jį iš galvos. Netvarkinga išvaizda gali slėpti paprastą žmogų patekusi į bėdą. O šiurkšti povyza – dažniausiai „būtinoji gintis“ prieš civilizuotais save laikančius asmenis, kurie nevengia varguolio užgauti tiek žodžiu, tiek veiksmu.