Žvelgdamas į Jay Kay svarstei - kas dabar bus? Nežinia, ko laukti iš tokio tipo. Tuo metu jis atsisėda, ir be jokių ceremonijų taria: „Pirmyn, klausimai!“
„Jamiroquai“ (25 mln. parduotų diskų, 5 MTV muzikos apdovanojimai ir „Grammy“ premija) lyderis Jay Kay, jei ne skrybėlė ir animalistiniai mokasinai, niekuo nesiskirtų nuo paprastų Londono metro sutinkamų vyriškių. Burnon įsimeta mėtinę karamelę, po to kitą. Gal, kad aprimtų.
- Kodėl esate įpykęs? Jums nemielas roko žvaigždės gyvenimas?
- Vieną vakarą apie tai kalbėjausi su Eltonu Johnu. Neįstengiu susidoroti su psichologiniu stresu: vakare pasirodai prieš 50 tūkst. žmonių, o po trijų valandų - sėdi vienas namuose, žvelgdamas į lagaminus. Lengvai galima išprotėti. Nors tai patyriau dar vaikystėje, kai vykdavau su savo tėvais, irgi muzikantais. O dar - rinkodara, žurnalistai. Šis periodas man psichologiškai labai sunkus. Kaip norėčiau likti namuose.
- Jūsų namuose, Bekingemšyro grafystėje, laukia šeimininko pasiilgęs šuo...
- Taip, mano senasis vilkšunis Titanas. Man jo trūksta, kažin, ką dabar jis daro? Aišku, ką nors netinkama.
- Ir jį kartu pasiimate į sraigtasparnį, kurio pilotavimui pastaruoju metu jaučiate aistrą?
- Teises pilotuoti jau ketveri metai turiu, bet automobilių neišsižadu. Modenoje nusipirkau labai dailų „Ferrari“.
- Daugelis keturiasdešimtmečių nutaria vesti, jums - 41-eri. Ar apie tai kada nors galvojote?
- Ne, dėkoju. Mano seksualinis gyvenimas - sveikas ir sėkmingas, bet neturiu nuolatinės partnerės ir nesu įsimylėjęs. Kodėl? Nežinau, jau ketveri metai taip gyvenu.
- Tačiau dainoje „Goodbye to my dancer“ yra žodžiai apie tai, jog buvote paliktas. Pasitaiko ir tokiems, kaip jūs?
- Dainoje kalbama apie merginą, su kuria susitikinėdavau, ir kuri vėliau ištekėjo. Kūrinys kupinas pamestojo kartėlio, taip pat šiek tiek įžūlus bei nepadorus.
- Nelengva turėti stabilų ryšį, nes visuomet gastroliuojate?
- Man patinka gastrolės. Kuomet įrašinėjame naują albumą, vaikinus raginu paskubėti, nes nenustygstu išvykti. Pradėsime kovą, ir jos bus puikios kaip visuomet.
- Kai kurias dainas įrašėte Tailande.
- Grupei tai buvo kaip ir premija. Studija buvo įrengta lygiai taip pat kaip ir čia, gyvenimas pigesnis, geriau, nei sėdėti Anglijoje ir kęsti slegiantį lietų.
- Ko sieksite 2011 metais?
- Būti mažiau geru. Vis labiau nepakenčiu muziką supančio verslo, nepakenčiu, jog kartais varžoma mano laisvė. Jei nenusikeiksiu, baigsis kantrybė. Darau viską - nuo disko iki vaizdajuostės, renkuosi viršelį, ir vis tiek ne visuomet galiu pasakyti tai, ką noriu. Baigta, mane tiesiog privedė.
- Ar tiesa, jog nepažįstate natų?
- Tuo rūpinasi jis (pažvelgia į Mattą). Aš dainuoju, o jis rašo natas. Žinoma, kartais tylėdami spoksome vienas į kitą, bet po to dažniausiai ką nors gera surezgame, - per pusvalandį albumas ir padarytas.
- Kaip nuspėjate, kad tokie kūriniai kaip „Space cowboy“, „Virtual insanity“ ar „Runaway“ bus populiarūs?
- Kai klausaisi Stevie’o Wonderio „All in love is fair, people play the game“, žodžiai sudrebina širdį. Tačiau kartais gali dainuoti tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, „karvė sėdėjo ant kalvos“, o daina vis tiek sulauks sėkmės. Taigi nežinau muzikos populiarumo paslapties, tai sunku įspėti.
- Priklausomybė nuo narkotikų - jau praeities dalykas. Atrodote geros formos, ką darote, kad ją išsaugotumėte?
- Ir dabar esu apsvaigęs, bet tik nuo darbo. Neturiu kitkam laiko. Bėgioju. Aišku, ne šešias mylias per dieną, bet stengiuosi tai daryti reguliariai.
- Ar vis dar esate įpykęs?
- Mano charakteris bjaurus, žinau, bet nuvargau gyventi prie nukreiptų į mane vaizdo kamerų. Ir tarp žmonių, kurie iš manęs tikisi sensacingų frazių ar triukšmingų poelgių. Bet taip pat aišku, kad jei nebūtume išleidę šio albumo, žmonės mus galėjo užmiršti. O tai man nelabai patinka.