Literatūrologė Viktorija Daujotytė:
„Manau, kad Lietuva neteko vieno iš didžiausių XX amžiaus rašytojų, poetų, kurio kūryba neatskiriama nuo tautos lūkesčių, nepriklausomybės vilčių, istorijos, kalbos.
Reta dermė, kai aukšto lygio kūryba dera su įsipareigojimais savo visuomenei, bendruomenei. Jis ir sovietmečiu prisidėjo prie to, kad tauta nepamirštų turinti savo istoriją, kalbą, gamtą, galėtų jausti garbės ir orumo vertais žmonėmis.
Išskirtinis jo veiklos etapas - Sąjūdis. Nepamirškime, kad jis buvo aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, moralinis autoritetas, sakęs svarbiausias kalbas, kuriose pirmą kartą buvo išreiškiama dvasinė programa.
Paskutinis jo gyvenimo ir kūrybos laikotarpis buvo minoriškesnis, bet ir jį poetas sugebėjo išnaudoti vaisingai - tvarkė savo kūrinius, atstatinėjo cenzūros išbraukytas vietas, rašė eilėraščius. Iš tiesų paskutinį laikotarpį geriausiai apibūdina „Carmina Minora“ (Just.Marcinkevičiaus knyga, „carmina minora“ - mažosios eilės - red.).
Suma yra įspūdinga - ir herojinė, ir minorinė.“
Regimantas Tamošaitis:
„Brandi lietuvių literatūra buvo sukurta sovietmečiu. Paradoksas, bet tai kilo iš tautos valios. O Justinas Marcinkevičius buvo viena iš šios literatūros aukštumų. Jis derino kūrėjo talentą su tautos valios išreiškimu, todėl jam buvo skirtas ypatingas vaidmuo. Sunku įsivaizduoti sovietmečio literatūrą be jo, o tuo pačiu pervertinti jo reikšmę tautos atgimimui. Jeigu išimtume Just.Marcinkevičių, žiojėtų tokia tuštuma. Mes jo niekaip niekuomet neapeisime, jis buvo literatūros kelrodis.
Jo kūryba ypatinga tuo, kad suderino valstietišką kultūrą, gamtos žmogaus pasaulėjautą, kaimo poetizavimą ir vaizdavimą sakralioje šviesoje su europietiškomis humanistinėmis idėjomis, subtiliai ir jautriai rašė apie žmogaus jausmus, todėl labai svarbi ir jo meilės, intymioji lyrika. Kitaip sakant, jis aprėpė liaudies kūrybą ir europietiškąją individualiąją lyriką.
Just.Marcinkevičius buvo jungiantis, integruojantis poetas. Nors mes dažnai nepastebime jo lyrikos modernizmo, o iškeliame tautos valios išraišką, tačiau tautiškumo problema neturėtų užgožti menininko. Jis buvo gilaus žmogiškumo poetas.“
Andrius Vaišnys, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos sekretorius:
„Prisiminkime jį kaip asmenybę, išskirtinai jautrią lietuvių kalbos ir viso lituanistinio paveldo problemoms. Nuo pat pirmo posėdžio poetas pasisakydavo esminiais programų įgyvendinimo klausimais, karštai reaguodavo į skaudžius atvejus, nulemtus atsainaus požiūrio į paveldo objektus.
Bendrauti su Justinu Marcinkevičiumi buvo garbė ir malonumas: jo dalyvavimas tarsi sušildydavo tą posėdžių salę, kur komisija posėdžiaudavo. Ilgainiui, nuo 2010 m. pradžios blėso Just.Marcinkevičiaus galimybės būti aktyvesniam, bet principiniais klausimais ir toliau pateikdavo savo nuomonę, parašydavo laišką. Tai išliks dokumentuose kaip pilietiško poeto liudijimas, kaip aiškus vertybinis orientyras.
Greta jo paleistos Sąjūdžio mitinge citatos apie žmones-vaikus, nepažįstančius savo istorijos, galima prisiminti kita: „Visa, kas susiję su kalba, yra šventa“.
Simboliškas ir graudus yra tokios asmenybės išėjimas Valstybės šventės dieną“.