J.Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių XX amžiaus
pabaigos - XXI amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį
autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus
dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos
nepriklausomybę.
Daugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir
eilėraščius skaitęs J.Marcinkevičius iš politikos netrukus
pasitraukė, tačiau autoritetas išliko iki pat mirties.
„Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs.
Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau
būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į
bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik
nusivylimą ir apmaudą“, - viename interviu 2006 metais sakė
J.Marcinkevičius.
Sovietinės okupacijos metais tautinę lietuvių savigarbą
J.Marcinkevičius skatino savo kūryba - ypač reikšminga buvo
poetinių dramų trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“,
sukurta septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.
1930 metais Prienų rajone gimęs J.Marcinkevičius atstovavo
rašytojų kartai, iškilusiai šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo
kūrybos tematika glaudžiai susijusi su agrarinės kultūros
vertybėmis, lietuvių tautos išlikimu, tradicijomis.
Literatūrai svarbūs ir J.Marcinkevičiaus vertimai, tarp kurių
- Adomo Mickevičiaus ir Aleksandro Puškino kūriniai, suomių tautos
epas „Kalevala“.
J.Marcinkevičius buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino
Didžiuoju Kryžiumi ir Lietuvos nacionaline premija.
Sausio mėnesį J.Marcinkevičius dėl pablogėjusios sveikatos buvo paguldytas į reanimaciją.
Pagarbą velioniui poetui pareiškė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pasak prezidentės, netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės - iškilaus
piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos
nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos
sąžine, visos tautos mylimo ir gerbiamo Justino Marcinkevičiaus.
„Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės
veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų - asmenybę,
jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas,
apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir
kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet
neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo.
Justino
Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros
gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes
labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio
talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių
pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir
neblėstantis domėjimasis jo kūryba.
Justinas Marcinkevičius
visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes
siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas.
Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, Lietuvos
žmonėms ir visiems jo talento gerbėjams“, - sakoma Lietuvos Prezidentės
D. Grybauskaitės užuojautoje.
2006-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ poetas prisipažino, kad net ir senatvėje dirba, o apie poilsį negalvoja. „Aš apskritai šiame gyvenime nesu poilsiaujantis
žmogus, - kalbėjo J.Marcinkevičius. - Menininkui, ko gero, neegzistuoja poilsio sąvoka. Niekada
nebuvau geležinės dienotvarkės žmogus. Aš gana laisvai elgiuosi su tuo
laiku, kuris man skirtas.
Paprasčiausiai gyvenu, o man nežinant kažkas ten
manyje dirba, renka, kaupia įspūdžius, stebisi jais, gretina, kažko
ieško juose. Ir aš nežinau, kada tai bus panaudota, kada tie įspūdžiai
pareikalaus išraiškos. Tai gali įvykti bet kada“.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame vieną paskutinių interviu su J.Marcinkevičium, kurį žurnalui "Kultūros barai" 2010 balandžio-birželio mėnesiais įrašė Aurimas Švedas.
***
Aurimas Švedas: Savo kūryboje
nuolatos kalbate tiek apie tolimą, tiek apie artimą tautos, visuomenės
praeitį. Kaip istorinė problematika tapo Jums artima ir aktuali? Kas Jus
pastūmėjo į tą lauką, apie kurį sovietmečio istorikai pasakoja kaip
apie laisvesnei minčiai arba jausmui itin nepalankią terpę?
Justinas Marcinkevičius: Šis klausimas paliečia pačią žmogaus esmę. Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui... Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo jau nugyventą laiką, išminčių ir svajonių apie ateitį. Tai yra esmė.
Žmogų galima įvardyti kaip istorijos tikslą. Būtent – ne tik priežastį, bet ir tikslą. Pastanga suvokti istoriją žmogiškąja prasme yra tuo pat metu ir bandymas išvysti ar apčiuopti, bent jau apgraibomis, save istorijos tėkmėje, savo buvimą istorijoje ir savąjį tikslą. Žmogus pačiu savo gyvenimu bando tą tikslą pajusti, „sugauti“ sau pačiam ir kartu – paraginti kuo daugiau šalia esančiųjų mąstyti apie jį, kelti sau kaip užduotį. Toks būtų pats bendriausias atsakymas į jūsų klausimą. Tuo metu aš ir praeityje, ir dabartį aprėpiančioje tikrovėje ieškojau medžiagos, kuri patrauktų mane.
„Mindaugą“ laikau ne tiek istorine, kiek intelektualine knyga, drama, jeigu taip būtų galima pasakyti, nors dramos kaip tokios aš nerašiau. Drama šis kūrinys tapo po to, kai tekstą paėmė teatras. Taip jis buvo perkeltas į dramos erdvę. Poetas niekada nepretenduoja tapti istoriku, o jo kūriniai nėra istorija. Manieji bandymai yra parašyti tradicinių Europos kalbų naudojamu metru. Jambas leidžia laisviau valdyti medžiagą, kurią poetas turi, nevaržo kiti poetiniai sąlyginumai...
Esu rašęs, ne vieną sykį kalbėjęs, kad „Mindaugas“ tarsi užgriuvo mane 1967-aisiais. Tuo metu aš buvau prancūzų rašytojų asociacijos pakviestas į Prancūziją. Tai lyg ir ekskursas į šalį, tačiau leidžiuosi į jį, kad jūs suprastumėte, kokia situacija buvo susiklosčiusi... Tuo metu egzistavo Sovietų Sąjungos rašytojus vienijanti organizacija, kuriai priklausė ir Lietuvos rašytojų sąjunga.
Taigi, mūsų rašytojų organizacijos viršūnė buvo Maskvoje, ji kasmet ir sudarydavo sutartis su įvairiomis užsienio rašytojų organizacijomis. Tokia sutartis su prancūzų rašytojų asociacija atvėrė galimybę trijų žmonių grupelei nuvykti į Prancūziją.
Dažniausiai viešnagė konkrečioje šalyje trukdavo savaitę kitą. Mes gi buvom pakviesti mėnesiui. Mėnuo – tai vis dėlto nemažai, per tokį laiką galima bent jau pajusti kitos šalies atmosferą. Dažnai ir nesuprantamą... Pasirašyta sutartis atvėrė ir prancūzų rašytojams galimybę atvykti į Sovietų Sąjungą. Mums buvo sudarytos galimybės apsistoti viešbučiuose, naudotis transportu. Todėl nemažai pakeliavome po Prancūziją, ypač Luaros pakrantėmis, kur stovi visos pagrindinės prancūzų pilys. Ne tokios jų pilys, kokios pas mus, Šiaurėje, buvo statomos kadaise.
Žinoma, savotišką emocinį turinį arba impulsą toje kelionėje gavau. Svarbiausia šiuo atveju buvo susitikimai su prancūzų rašytojais. Aš labai vertinau Jeaną Paulį Sartre’ą – šį literatą ir filosofą laikiau tuometinės intelektualinės Europos viršūne.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, teko laimė per šią kelionę su juo pabendrauti. Buvau pakviestas į kavinę, kur mes ir pasišnekučiavome. Dar prieš eidamas į šį susitikimą buvau pasirengęs pateikti Sartre’ui keletą klausimų. Vienas iš jų buvo toks: ką filosofas manąs apie mažų tautų kultūrų ir kalbų likimą. Išgirdęs, kas man rūpi, ir pasvarstęs, Sartre’as perklausė, ar man tai tikrai svarbu. Na ką šiuo atveju galima atsakyti? „Labai svarbu“, – patvirtinau.
Tada Sartre’as pradėjo pasakoti apie tai, kad dabar jis renkąs medžiagą literatūrinei Jameso Joyce’o biografijai. Po šio susitikimo vis galvojau apie mudviejų pokalbį ir supratau, kad šiuo Joyce’o pavyzdžiu Sartre’as tarsi pasakė: „Žiūrėk, jaunas žmogau! Joyce’as – pasaulinio masto rašytojas. Jeigu sieki tokio tikslo, rašyk kuria nors iš didžiųjų kalbų! Rusų, prancūzų, anglų...“
Tai mane labai sukrėtė. Beje, panašias mintis Prancūzijoje teko išgirsti ne tik iš jo, bet ir iš kitų kultūros žmonių. Tokia patirtis vertė svarstyti: „Nejaugi niekas apie Lietuvą ničnieko nežino? Net kur ši šalis yra?“ Tuo labiau kad Sartre’as lankėsi Lietuvoje! Tada aš ir supratau, kad mums reikia šaukti. Nesvarbu, išgirs kas nors ar ne. Šiuo atveju bent jau sau.
Todėl, grįžęs iš Prancūzijos, galima sakyti, kone kitą dieną išvažiavau į Druskininkus, į „Dainavos“ sanatoriją, kur viena gydytoja, dailininkų ir rašytojų globėja, turėjo kambarėlį – šiek tiek susimokėjęs galėjai jame gyventi ir krapštytis su savo darbais. Tą patį vakarą ėmiau įgyvendinti savo sumanymą, remdamasis turima daugiau negu kuklia medžiaga. Taip buvo parašytas „Mindaugas“.
Galvojau apie jį senokai, tačiau patirtis, apie kurią papasakojau, paskatino daugiau neatidėlioti. Į Druskininkus atsivežiau „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ I tomą ir istoriko Vladimiro Pašuto knygą „Образование Литовского государства“.
Tik tiek tos istorinės medžiagos ir turėjau. Tuo metu jokios kitos knygos nebuvo prieinamos. Jau daug vėliau man pavyko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje įsigyti „Livländische Reimchronik“.3
Keliaudamas stengdavausi nusipirkti knygų, kuriose kalbama apie lietuviškus dalykus. Tiesa, šioje kronikoje mažai ką naudingo sau pavyko rasti...
O jeigu grįžčiau prie kūrybinio proceso – kai pradėjau rašyti, ganėtinai greitai man šis darbas ėjosi. Svarbiausia naujovė rašant „Mindaugą“ buvo dviejų metraštininkų atsiradimas. Tai lyg kokie choro likučiai iš antikinio vaidinimo. Juk choras aiškindavo, išgyvendavo tai, kas vyksta scenoje. Metraštininkai man leido medžiagą pateikti, tarytum įnešdami į kūrinį tuos faktus, kuriuos atsirinkau.
Man taip pat buvo aktualu tai, kad jie abu išreiškia skirtingą istorijos supratimą. Gal tai kiek ir pritempta, jeigu dabar imtumėme ieškoti istorinių analogijų, tačiau vienuoliai viduramžiais buvo raštingi žmonės, vieni iš nedaugelio toje epochoje. Todėl manieji metraštininkai ir aiškinasi, ginčijasi, nori vienas kitą įtikinti savuoju istorijos supratimu.
„Mindaugą“ labai greitai parašiau. Per dvylika dienų. Skaitytojai iki šiol stebisi tai išgirdę.
Aurimas Švedas: Galiu suprasti tą nuostabą.
Justinas Marcinkevičius: Vis dėlto mes kalbame apie 1967-uosius. Tuomet jau buvo jaučiamas tam
tikras „atšilimas“. Todėl buvo galima pernelyg nesivaržant imtis
plunksnos ir rašyti kažką pagal savo supratimą, bandyti aiškintis tam
tikrus dalykus, visų pirma – pačiam sau.
Beje, „Mindaugui“ niekas jokio aptarimo nerengė. O juk anuomet aptarimai buvo
labai madingi. Vos tik nuneši į leidyklą kokią eilėraščių knygelę,
tuoj, žiūrėk, ir aptarimas surengtas. O jeigu parodai kokį stambesnį
darbą – toks buvo ir „Mindaugas“ – tai svarstymas neišvengiamas.
Pirmiausia savasis redaktorius aptaria. Tada vienintelės anuo metu
grožinės literatūros leidyklos – „Vagos“ – redaktorius pakviesdavo kitus
rašytojus, kurie daugiau dramaturgija užsiima, ir prasidėdavo
svarstymai. Tačiau tąkart niekas prie manęs nekibo.
Tiesa, teatro vadovai sakė, buvę kviečiami į aukštus kabinetus, kad kažką
„paaiškintų“. Taigi, šis kūrinys buvo „prakištas“ į teatrą, o jau po to
paprastai būdavo ir išleidžiama be svarstymų. Taip „Mindaugas“ pakliuvo į
knygelę.
Aurimas Švedas: Literatūroje ir mene, atrodo, 1976-aisiais, rašėte apie prasminį
draminės trilogijos kontekstą – tai valstybės susidarymas („Mindaugas“),
rašto ir knygos atsiradimas („Mažvydas“), dvasinių idealų / meno
kūrimas („Katedra“). Ar ši itin svarbių prasminių akcentų sistema
susidėliojo palaipsniui, svarstant, ieškant, ar jau rašydamas „Mindaugą“
turėjote tam tikrą supratimą, kur link nuo valstybės sukūrimo
problematikos norite žengti toliau?
Justinas Marcinkevičius: Tokio bendro vaizdinio iš karto aš tikrai nekūriau, nes dar
neįsivaizdavau, kad šį sumanymą būtų galima auginti kaip įvairialypį ir
tam tikrą tęstinumą turintį vientisą dalyką. Kažkur esu išsitaręs, kad
šią trilogiją laikyčiau nacionaliniu epu arba mitu apie praeitį.
Jeigu neklystu, televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ dalyvavusiam
profesoriui Edvardui Gudavičiui vienas iš jaunesniosios kartos istorikų
yra uždavęs klausimą, ar tikrai mano trilogiją galima vadinti lietuvišku
epu. Buvo matyti, kad profesorius nenori į šį klausimą atsakyti, jis
muistėsi, tylėjo, kol galų gale, kaip dabar prisimenu, pasakė:
„Marcinkevičius surado nišą ir ja pasinaudojo!“ Išgirdęs tokį vertinimą,
esu linkęs manyti, kad Gudavičius lyg ir pritaria mano išsakytam
požiūriui.
Aurimas Švedas: Mes iš tikrųjų neturime epo. Todėl menininkams ir tenka jį konstruoti.
Justinas Marcinkevičius:
Būta pačių įvairiausių bandymų. Ir esama – visai neseniai vienas žmogus
buvo atnešęs man savo rankraštį... Tačiau mes jau nukrypome į šalį. Ko
jūs manęs klausėte?
Aurimas Švedas:
Kada Jums aktualizavosi Mažvydo asmenybė ir su ja susijusi siužetinė
linija? Gal ši drama irgi nulemta kokio nors postūmio iš šalies –
susitikimo, pokalbio, skaitytos knygos? O gal Jus paskatino šilta
visuomenės reakcija į „Mindaugą“?
Justinas Marcinkevičius:
Tokie dalykai visada labai padeda, tarytum stumia į priekį. Aš ilgai
užtrukau mąstydamas: „O kas dabar galėtų būti po „Mindaugo“? Koks antras
žingsnis?“ Mane traukia senoji mūsų raštija, kaip ir tautos istorija,
nelengva, erškėčiuota, kruvina.
Kažkaip
sustojau prie Mažvydo, kuris ne kardą rankoje laikė, o plunksną, norėjau
pasakyti, kad Lietuvą kuria ne tik kardas, bet ir knyga. Be to, mačiau
ir dramatizmą – visų pirma pačios Mažvydo epochos, religinių kovų. Man
svarbi pasirodė ir Mažvydo frazė, kad virš visko jis iškelia pareigą.
Jis tą nuolat kartoja. Tada maniau, kad tas žodis aktualus mums.
Siekiant ką nors išsaugoti, reikia suvokti šį uždavinį kaip pareigą,
kurią turime atlikti. Mažvydo pasakymas, regis, Vilentui, kitam
Karaliaučiaus pastoriui, „Aš Nemuno abu krantus sujungsiu“ rodo, kad šis
žmogus norėjo tęsti Mindaugo idėją.
Mažvydas,
bent jau man, prieštaringesnė asmenybė negu Mindaugas. Deja, negaliu
šio savo teiginio niekuo paremti, tokios medžiagos neturiu. Be to, jis –
ne karys, o mokytojas. Tuo metu man atrodė, kad tą, ko nepadarė kardas,
galės atlikti knyga – žodis. Kaip matome, neatliko...
Kiek
sunkiau sekėsi rašyti „Katedrą“. Gal ten mano kiek ir išpūstas
Stuokos-Gucevičiaus konfliktas su vyskupu Masalskiu, bet prisiminkime,
kad tai buvo Prancūzijos revoliucijos metai su laisvės – lygybės –
brolybės šūkiais ir kad Gucevičius buvo ką tik grįžęs iš kelionės po
Europą... Daugelis Europos šalių tuo metu jau buvo persiėmusios
revoliucijos idealais.
Atsižvelgdamas į visa
tai, manau, kad Gucevičius, būdamas dar ganėtinai jaunas, siekė
perteikti tuos idealus, o statydamas Katedrą, norėjo suteikti formą tam
savo polėkiui. Tą formą jau aš susimbolinau... Nemanau, kad jaunasis
architektas tik taip galvojo, tačiau, jeigu meninis sumanymas
neprieštarauja herojaus biografinei linijai, didelio nusižengimo gal
nepadariau.
Beje, knygoje „Trilogija ir
epilogas“, kurią čia atsinešėte, įgyvendinau seną savo svajonę –
parašyti apie Daukantą. Šis mano kūrinys traktuojamas ne kaip trilogijos
dalis, bet kaip epilogas. Daukantas irgi mąsto apie istoriją, dirba jos
labui, deja, ši asmenybė neteikia visiškai jokių dramaturgijos
galimybių.
Kita vertus, Daukantas įdomus ne
vienu aspektu. Juk šis žmogus yra ir dirva romantinės Lietuvos idėjai
bręsti, ir tos idėjos vaisius. Beje, iki šiol visų Daukanto raštų nesame
išleidę. Aš suprantu, kad skaityti jį nelengva, jo darbai – ne masiniam
skaitymui, bet vis dėlto reikėtų skatinti visuomenę, kad ji labiau
domėtųsi šiuo asmeniu ir jo darbais.
Aurimas Švedas:
Žurnale “Nemunas” išspausdintame tekste apie „Mažvydą“ rašėte, kokie
kūrėjo darbo su istorine medžiaga ypatumai.6 Dabar irgi užsiminėte apie
analogijų, intuicijos ir fantazijos svarbą… Kas dar, Jūsų nuomone,
padeda kūrėjui perprasti praeitį?
Justinas Marcinkevičius:
Tenka pripažinti, kad esu šališkas istorijos veikalų skaitytojas, ar
tai būtų Pašuto veikalas apie valstybės susidarymą, ar Šapokos redaguota
„Lietuvos istorija“.
Mane kaip šiokį tokį
rašto žmogų domina vienos ar kitos asmenybės arba įvykio reikšmingumas
ir aktualumas po daugelio metų, kai jie savotiškai iškyla „į paviršių“.
Būtent tai mane traukia. Studentas būdamas skaičiau simpatiško ir
dramatiško literatūros kritiko Visariono Bielinskio svarstymus, kad
istorija pakeis beletristiką, konkrečiai – istorinį romaną. Tai
visiškai įmanoma. Man regis, istorikai šitos pareigos neišvengs. Juk
esama tokių istorinių siužetų, kuriems reikia tik leisti kalbėti, kai ką
perorganizuojant ir sudėliojant į vietas. Kitas reikalas, kad, kaip ir
tie mano metraštininkai ginčydamiesi bando išsiaiškinti, taip ir aš
nuolat kėliau sau klausimą – ką ta istorija privalo atlikti? Ką ji
turėtų nuveikti savo laike ir erdvėje?
Aš
suprantu, kad metas, kurį išgyveno vyresnioji praeities tyrinėtojų
karta, buvo nepalankus istorijai, bet dar nepalankesnis tas laikas buvo
literatūrai. Jeigu pavykdavo prasimušti, tai nuo įvairiausių priekaištų
ir draudimų slapstantis po istorijos (dažniausiai) skraiste. Pavyzdžiui,
„Katedros“ išleidimą labai ilgai vilkino, skaitė įvairiuose
kabinetuose, kol vienas kritikas ėmė ir pasakė, kad tai antiklerikalinis
kūrinys. Tuo prisidengiant buvo surasta niša.
Aurimas Švedas: Ar tuose kabinetuose „Katedrą“ skaičiusieji patarė ką nors išbraukti, o gal prirašyti?
Justinas Marcinkevičius:
Tuose svarstymuose stengtasi mano kūrinį įvertinti „iš esmės“ – buvo
analizuojamas pats sumanymas. Kita vertus, prisimenant aną laikmetį, tai
nenuostabu. Juk net ir paskiras eilėraštis būdavo įdėmiai „gliaudomas“.
Imkime kad ir 1960-aisiais išleistą mano pačią mylimiausią poemą
„Kraujas ir pelenai“.
Ją ilgai svarstė,
reikalavo įvairių dalykų, siūlė „sprendimus“. Šiuo atveju labai gintis
aš negalėjau, nes supratau, kad kūrinio paprasčiausiai neišleis.
Reikalavo sustiprinti pasipriešinimo vokiečių okupacijai vaizdus, ir aš
prirašiau kaimo tragedijos fone svarstymą autoriaus lūpomis, kad iš
Vakarų ėjo ir kryžius, ir kardas. Pokario metais ši tema buvo palaikoma
ir eskaluojama – siekta parodyti, kad amžinas lietuvių tautos priešas
gyvena Vakaruose.
Aurimas Švedas: O tame „priešiškame Vakarų fronte“ buvo ypač išryškinami vokiečiai…
Justinas Marcinkevičius:
Toji analogija su tolima praeitimi lėmė, kad poemai leista išvysti
dienos šviesą. Ji tapo labai populiari, ne kartą perleista, pastatyta
teatre, tiesa, nelabai vykusiai. Taigi, prisidengdamas analogijomis su
istorine medžiaga, poetas arba kitose sferose dirbantis kūrėjas galėjo
pasakyti kai ką daugiau.
Vytautui Bložei jau
nepriklausomybės laikais buvo užduotas provokacinis klausimas, kodėl jis
idealizavo Fidelio Castro „barbudas“. Poetas atsakė: „Kai rašiau apie
Kubą ir bundančias Lotynų Amerikos šalis, aš galvojau apie mūsų
partizaninę kovą.“ Galbūt... Aš negaliu užginčyti tokios galimybės,
tačiau šį pavyzdį pateikiau tik norėdamas pasakyti, kad rašantis žmogus
ne sykį turėjo dangstytis istorinėmis analogijomis, kad sustiprintų savo
poziciją.
Aurimas Švedas:
Labai įdomi mintis. Mano kalbinti istorikai, aptardami veikimo laisvės
sovietmečiu ribas, kaip svarų argumentą pateikė Juozo Žiugždos
redaguotos “Lietuvos istorijos” ir Kosto Korsako su kitais lituanistais
parengtos “Lietuvių literatūros istorijos” pirmųjų tomų9 palyginimą.
Istorikų „tvarinys“ neatlaiko jokios kritikos. Literatams gerokai labiau
pasisekė išlaikyti bent pakenčiamą lygį…
Justinas Marcinkevičius:
Be abejo, kiek blaiviau pagalvojęs apie tą laikmetį supranti, kad
istoriko darbas anuomet buvo daug labiau cenzūruojamas, statomos
įvairiausios užtvaros. Ir nieko čia nepadarysi, pati to laiko diktatūra
vertė ieškoti specialių įrankių, kuriais istorikas galėtų dorai įdirbti
savąjį žemės plotą…
Aurimas Švedas:
Poemoje apie Vilniaus universitetą „Pažinimo medis“ pateikėte daug
istorinių detalių. Antai poemos pradžioje rašote, kad 1579-aisiais
Vilniuje „Jau buvo aštuoniolika bažnyčių ir trigubai tiek smuklių...“ Iš
kur gaudavote Jums reikiamus duomenis? Gal konsultuodavotės su
istorikais?
Justinas Marcinkevičius:
Šį faktą aptikau kažkokioje knygoje, regis, “Vilniaus miesto istorijos”
dvitomyje.11 Jis įstrigo atmintyje kaip meniška detalė... Taigi, knyga
man pasufleravo tikslų bažnyčių to meto Vilniuje skaičių, o kiek buvo
smuklių – tai jau mano spėjimas, tiesa, klaidingas, nes vadinamųjų šinkų
tais laikais, pasirodo, buvo gerokai daugiau. O dėl bažnyčių
skaičiaus... Ta detalė tarytum įsikibo į mane, nuo jos viskas labai
natūraliai augo toliau.
Detalės uždavinys ir
pareiga – patvirtinti savimi faktą. Konkreti detalė tarytum „įžemina“
literatūros kūrinį, šiuo atveju – „Pažinimo medį“. Dar daugiau –
ilgainiui net pats imi tikėti, kad taip ir buvo, kad kitaip būti nė
negalėjo.
Mūsų aptarta detalė – ne vienintelė
poemoje. Analogišką vaidmenį atlieka ir pradžios šventė Lelevelio kieme
arba Vilniaus siuvėjo Vanderveldės figūra. Šis žmogus išgalvotas, tačiau
esu įsitikinęs, kad toks miesto siuvėjas iš tikrųjų egzistavo, juk
turėjo kažkas aprengti didikus ir bažnyčios tarnus. Taigi, aprašęs, kaip
jis, dviejų gizelių lydimas, neša togą pirmajam rektoriui Skargai,
ilgainiui pats ėmiau tikėti, kad taip ir nutiko.
Galbūt,
žvelgiant iš šalies, tai atrodo naivu, ypač jaunesniems – jūsų kartos
žmonėms. Tačiau jie nekalti dėl savo skepsio. Manyčiau, čia kaltas
vadinamasis postmodernizmas. Tiesą sakant, aš negaliu suvokti pačios
postmodernizmo esmės, jo filosofijos. Juk kiekvienas amžius ar epocha
turi savo spalvą, savitą kultūrinį ir intelektualinį apvalkalą.
Pavyzdžiui, romantizmas man yra pati gražiausia meninė epocha, kurios
bruožus galima surasti dailės, muzikos, literatūros sferose. Be to,
romantizmas juk reiškėsi ir kaip tautų atgimimas su jį lydėjusiais
sukilimais.
Nežinau, ar po to kokia nors meno
srovė sugebėjo pakilti iki tokių pat aukštų siekių, kokius kėlė
romantizmas. Jeigu grįžtume prie postmodernizmo, tai pas mus jis dar
labiau sumenkėjęs, palyginti su Vakarų Europa. Niekada nesutiksiu, kad
literatūros kūrinyje turėtų būti atsisakoma istorinio požiūrio. Padėkime
vieną šalia kitos dvi liaudies dainas arba sudėtingos formos
šiuolaikinės poezijos kūrinius. Mano nuomone, tiesiog negali būti, kad
tarp jų ir aplink juos nebeliktų istorijos. Aš suprantu, kad žmonės,
ypač jauni, nori kažko ekstravagantiško, juo labiau kad po
nepriklausomybės atkūrimo, kai atsivėrė sienos ir visi sužiuro į
Vakarus, postmodernizmas ten buvo labai populiarus. Todėl įvairius jo
postulatus imta diegti ir pas mus – tai būdinga tiek kūriniams, tiek jų
analizei.
Suprasdamas postmodernizmo sklaidos priežastis, aš vis dėlto
neįsivaizduoju, kaip gali literatūros tyrinėtojai arba kritikai suvokti
kūrybos vyksmą, jei jis nėra įstatomas į tam tikrą, jam prideramą,
vietą. Manau, kad mūsų pareiga, kaip sakė Mažvydas, kalbėti istoriškai. Taigi,
istorinio vertinimo motyvas, kalbant apie literatūrą, dingo. Tai lėmė,
kad visi kūriniai sumetami į krūvą, o dalis jų paprasčiausiai išmetama.
Šitai, mano nuomone, bent jau iš dalies lėmė ir požiūris į sovietmečio
kūrybą – ją plačiu mostu iš karto atmetėme, galima sakyti, atstūmėme.
Pavyzdžiui, buvo „nutarta“, kad kino Lietuvoje iki 1990-ųjų nebuvo.
Nesąmonė, tačiau ja remiantis buvo „užmiršti“, išbraukti stipriausi
kūriniai kartu su jų režisieriais ir aktoriais. Apie tai spaudoje
kalbėjo ir talentingas režisierius Almantas Grikevičius. Susiklostė
keista situacija, kuri tarytum sako, kad neturime jokios – nei
literatūros, nei muzikos, nei tapybos, nei apskritai kultūros –
tradicijos. Tiksliau tariant, neturėjome jos ištisus penkiasdešimt metų.
Regint tokias tendencijas, tenka klausti – o kaip, nuosekliai laikantis
tokio požiūrio, atrodo visa Lietuvos istorija? Tikroji, materialioji
istorija? Nuosekliai einant mano minėtu atmetimo keliu, paaiškėja, kad
nuo paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo iki pat
1918-ųjų mes lyg ir neegzistavome. Po to dvidešimt dvejus metus laisvės
kvėptelėjusi tauta ir vėl dingsta nebūtyje. Taigi, visą tą laiką mes
nieko neturėjome? Su tokia nuostata negaliu sutikti.
Iš
kur visa tai atsiranda? Juk negalima paneigti, kad ir per tuos
penkiasdešimt sovietinių metų, apie kuriuos šiandien su jumis kalbamės,
kultūra egzistavo, buvo padaryta ne tiek jau ir mažai. Net sakyčiau, kad
muzikinė kultūra atgimė būtent anuo metu. Tada susiklostė ir
dramaturgijos tradicija. Jei lietuviška dramaturgija ir „netempė“ iki
tam tikrų standartų, tai juk buvo užsienio klasikos pastatymai.Arba
pažvelkime į lietuvių grafiką. Žinoma, ji labiau reiškėsi knyginėje
plotmėje, nors gal taip tik man, literatui, atrodo. Kita vertus, aš
tikrai žinau, kad anuometinė lietuvių grafikos tradicija buvo savotiškas
pavyzdys visai Sovietų Sąjungai.
Imkime kad
ir grafiką Algirdą Steponavičių, kuris buvo vertinamas ir tame
„tikrajame“ užsienyje. Kitas pavyzdys – profesoriaus Sauliaus Sondeckio
muzikinė veikla, kuri buvo labai vertinama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet
ir kitose šalyse. Vokietijoje jis gavo svarų apdovanojimą, toks
pripažinimas jam daug reiškė.
Mane glumina
požiūris į kino režisierių Vytautą Žalakevičių. Šiek tiek nesuprantu kai
kurių dabar svarstomų su jo kūryba susijusių klausimų. Pamenu, jau
pirmajame Sąjūdžio suvažiavime vienas jo dalyvis, išėjęs į tribūną,
paklausė: „Ką mes darysime su Žalakevičiaus filmu „Niekas nenorėjo
mirti“? Išgirdęs tai, aš nustebau. Beje, ir dabar pasigirsta nuomonių,
kad tai filmas apie stribus. Atvirai pasakius, aš nematau ten viso to...
Dar daugiau – išvystu jame tuometę tikrovę. Lietuvos, ne kieno kito,
tikrovę.
Taigi, man atrodo svarbu suvokti –
kad ir kokia ta istorija buvo, ji yra mūsų istorija. Juk ne mes,
konkretūs žmonės, o tam tikros jėgos nustatė sąlygas ir aplinkybes,
kuriomis reikėjo gyventi ir reikštis tiek istorikams, tiek poetams, tiek
architektams… Viskas keičiasi, viskas juda, eina ir mes nežinome – kur
link.