„Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą
įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam
atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos
šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai,
gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė“, - sako
I.Degutienė.
Ji pareiškė užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems,
bičiuliams ir kolegoms rašytojams, visiems Lietuvos kultūros
kūrėjams, pranešė Seimo pirmininkės sekretoriatas
„Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją -
mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo
Jonas Basanavičius, o dabar - kitas iškilus lietuvių tautos sūnus.
(...) Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto
Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą“, - sakė parlamento
vadovė.
Anot jos, su J.Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu
užaugo ne viena Lietuvos karta, velionio eilėraščiuose, dramose,
eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš
eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir
„Katedros“ mokytasi tautos ir valstybės istorijos, atpažinti ir
išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes.
I.Degutienės teigimu, kiekvienas, skaitęs J.Marcinkevičiaus
knygas, klausęs jo kalbų ar bendravęs su juo, gavo labai vertingą
likimo dovaną.
„Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo
šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus
balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos
smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino
tiesai, augino ir brandino dvasiškai“, - kalbėjo Seimo vadovė.
Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius
mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po
gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją
jam būtų sukakę 81-eri metai.