„Galima net sakyti, kad žymia dalimi jis mus parengė atgimimui“,
- BNS sakė filosofas, diplomatas, rašytojas A.Juozaitis.
Jis prisiminė, kad poetą viešai pasisakyti tekdavo
įkalbinėti. Net Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje poetas esą
kukliai atsisakinėjo dalyvauti, tačiau sutiko steigiamojo
susirinkimo metu to pareikalavus salei.
„J.Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas,
nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą
pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį,
jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais
momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kurios
perskaitydavo aikštėje ar kitam gausiam žmonių susirinkime,
būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį“, -
dėstė A.Juozaitis.
„Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai,
nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo
laikotarpiu gyveno“, - kalbėjo jis.
Pasak A.Juozaičio, J.Marcinkevičius visus savo didžiausius
darbus padarė iki atgimimo.
„Aš pats asmeniškai gerai prisimenu, jog minint
J.Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad
jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia,
kaip jis pats sakydavo, „deramai nešt save kaip vėliavą“. Ir mes
tą darėme“, - teigė A.Juozaitis.
Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas J.Marcinkevičius
mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio rytą, neatsigavęs po
gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos traumos. Kovo 11-ąją
jam būtų sukakę 81-eri metai.