„Paskutiniai poeto norai, išsakyti 2010 metų lapkričio 23
dieną čia, Lietuvos mokslų akademijos salėje, yra trys: kad būtų
sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų išsaugotas lietuvių
kalbos valstybingumas, kad būtų apgintas Tolminkiemis“, -
šeštadienį kalbėdama prie trečiadienį mirusio poeto karsto sakė
V.Daujotytė-Pakerienė.
Anot jos, tai norai, „kuriuos šiandien suvokiame kaip
testamentą“.
V.Daujotytės Pakerienės teigimu, Just.Marcinkevičiaus kūryba yra
didžio pasitikėjimo žmogumi kūryba.
„Tai, kuo poetas buvo išbandytas gyvenimo, ir tai, ką patyrė ir
ką liūdnai ir skaudžiai išsakė savo paskutinėje viešoje
kalboje, ir tai kilo iš didžios vilties, kad bus išgirstas, kad
kelsis Lietuvoje jaunos kilnios pajėgos, kad kils jauna poezija, kad
viskas eis į gerą. Juk neišnyksta nei šviesa, nei meilė, nei
dvasia“, - tvirtino kalbėtoja.
Jos teigimu, Just.Marcinkevičius - fenomenalus XX amžiaus antrosios
pusės ir šio amžiaus pradžios kultūros reiškinys, intensyviai
veikęs tautinį ir pilietinį orumą ir tada, kai apie tai viešai
nekalbėta.
„Atsisveikiname su nacionaliniu Lietuvos poetu. Justinui
Marcinkevičiui dera šis vardas. Jis uždėjo ranką ant pačios
Lietuvos širdies“, - sakė V.Daujotytė Pakerienė.
Pasak jos, Just.Marcinkevičius pajuto „mentalinį tautos
pasaulėvokos centrą, parašė himniškų giesmių, ir pirmines
liaudies dainos intencijas atitinkančių dainų, iškėlė istorinius
tautos herojus ir pasilenkė prie mažo, menko, kasdienio“.
Su poetu draugavusi literatūrologė pabrėžė, kad jo gyvenimas
buvo garbingo gyvenimo pavyzdys, moralinė atrama - net sunkiausiais
gyvenimo metais Just.Marcinkevičius „į nieką nemetė akmens, net mesto
į jį nesviedė atgal“.
„Aiškino save ir laiką rašydamas“, - sakė ji.
Poetas, dramaturgas, vertėjas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės
narys Just.Marcinkevičius mirė Vilniaus ligoninėje trečiadienio
rytą, neatsigavęs po gruodžio pradžioje namų laiptinėje patirtos
traumos. Kovo 10-ąją jam būtų sukakę 81-eri metai.
Šeštadienį Vilniuje rengiamos Just.Marcinkevičiaus laidotuvės.