Iš miško gilumos išnyra liauna moteriška figūra. Moteris su ryškiaspalve kepure tempia rogutes, ant kurių pastatytas plastikinis bidonas. Atidengusi šulinį, moteris kartimi bando pramušti keliolikos laipsnių šaltyje vandenį užrakinusį ledą.
- Gal padėti? - pasisiūlo mūsų fotografas Vladas.
Kad bidonas prisipildytų, prireikia penkių kibirų.
- O kas būna, jeigu ledo pramušti nepavyksta? - smalsaujame.
- Tada tenka taupyti vandenį, - sumišusi šypsosi šeimininkė Rasa.
Paskui rogutes pro apirusius pastatus sekame miško takeliu, ir atsiduriame prie pasakų namelio. Iš molio ir šiaudų statytos ekologiškos trobelės vis labiau populiarėja Lietuvoje. Tokią pasistatyti Rasai kainavę 50 tūkst. litų – dėl to teko parduoti būstą sodų bendrijoje. Šeimininkė atidaro duris, praskleidžia įėjimą dengiančią užuolaidą ir leidžia mums įžengti į jos pasaką.
O gal ir ne visai jos. Kartu su Rasa būstu besidalinantys padarai – stiprios ir savarankiškos asmenybės. Nelabai aišku, kas čia tikrasis šeimininkas ir kas kam tarnauja. Dvidešimt aštuonios katės. Taip, beveik trisdešimt ilgauodegių.
Tai dėl jų 37 metų Rasa Ramanauskaitė pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą. Arčiau žmonių gyventi su šitiek gyvūnų buvo nesaugu. Žinoma, ir jai pačiai – kaimynai sodų bendrijoje, kur ji anksčiau gyveno, nuolat piktindavosi dėl kačių iškapstytų lysvių ir net nesibodėdavo grasinti. Bet svarbiausia, kad nesaugu buvo katėms. Pikti kaimynai jas nuodijo ir kitais būdais naikino. „Bėgau nuo žmonių, kad jas apsaugočiau“, - prisipažįsta Rasa.
Tačiau net ir šiame žmonių beveik negyvenamame užkampyje be vandens, be elektros ir kitų civilizuotame pasaulyje įprastų patogumų, yra, kam katės užkliūva. Moteris, kelis kartus pėsčiomis per miškus keliaujanti į Vievį apipirkti savęs ir savo augintinių, susistabdžiusi pakeleivingą automobilį, sulaukia ne visada geranoriškų replikų. Ji jau seniai susitaikė su mintimi, kad aplinkiniai ją laiko keistuole. Žmonės nevengia pasišaipyti.
Bet ko tikėtis iš eilinių kaimo gyventojų, jeigu pats Vievio klebonas kreivai žiūri į gyvūnus pasiaukojančiai globojančią moterį. Žmonės Rasai perdavė, kad per pamokslus yra atsiliepęs apie ją ir jos veiklą ne iš pačios geriausios pusės. Net ir į akis yra papriekaištavęs, kai jai pasitaikę susistabdyti jo mašiną: „Kodėl padedi ne žmonėms, o gyvūnams?“
Kodėl ne žmonės, o gyvūnai? O kodėl nepriekaištaujama zoologijos sodo prižiūrėtojui, kad jis nedirba ligoninėje ar senelių prieglaudoje? Rasa savo misiją supranta būtent taip. Čia jos darbas, jos pašaukimas, ji jaučiasi reikalinga tiems gyvūnams, kurie be jos pagalbos pražūtų.
Bet bala nematė to kunigo. Moteris, studijavusi katalikų teologiją ir kažkada buvusi išties religinga, Katalikų Bažnyčia yra nusivylusi: „Dabar nepriklausau jokiai bendruomenei. Manau, kad jokia religija ar konfesija neturėtų būti rėmais, supriešinančiais žmones.“
Rasa iki šiol su nuoskauda prisimena, kaip Kretingoje pranciškonų vienuoliai – taip, taip, tie patys šventojo Pranciškaus Asyžiečio, garsėjusio meile gyvūnams ir vadinusio juos mūsų mažaisiais broliais, sekėjai, - per didžiulę liūtį išprašė ją lauk su kate. Moteris nenorėjo įbrukti katės vienuolių priežiūrai, tik padėti jau saugiai pasislėpti per liūtį. Ordino deklaruojama meilė mažiesiems broliams pasirodė esanti tik skambi deklaracija.
Anksčiau Rasa turėjo neblogą darbą – dirbo Valdovų rūmų paramos fonde, taip pat Vilniaus pedagoginio universiteto Anglų kalbos didaktikos katedros administracijoje. Bet išsikėlus į tokį užkampį ir turint tokią didelę „šeimą“, dirbti „ofisinio“ darbo nėra galimybių.
Bet moteris sako, kad veiklos jai netrūksta. Iš namų dirbanti kompiuterinius darbelius ir netgi užsiimanti organizacine veikla. Ji – atlikėjos Skaidros Jančaitės ir grupės „Tilaka“ vadybininkė. Šiuo metu rūpesčių nemažai, nes kovo 1 dieną įvyks pirmasis šio projekto koncertas. Ir „gyvo“ bendravimo Rasa sakosi nepasigendanti, šiuo metu jaučiasi net persisotinusi – Vilniaus knygų mugėje porą dienų teko padirbėti vienos leidyklų stende.
Ar iš tokio pobūdžio atsitiktinių darbų uždirbtų pinigų pakanka išgyventi pačiai ir išlaikyti visą tuntą kailiniuotų įnamių? Rasa nenoriai prisipažįsta, kad jos mėnesio pajamos svyruoja maždaug apie 500 litų. Ne visada užtenka pamaitinti katėms – sau pačiai ji išleidžianti gerokai mažiau, nei joms.
Moteris jau metus yra veganė – nevalgo ne tik mėsos, bet ir pieno produktų, kiaušinių – nieko, kas yra gyvulinės kilmės. O vegetarė ji jau 12 metų. Kaip vegetarė jaučiasi augindama ir maitindama mėsėdžius plėšrūnus? „Būčiau nieko prieš, jeigu jos būtų vegetarės, - juokiasi Rasa. - Deja, tai neįmanoma.“ Kai jau visai neturi, ką paduoti katėms, verda joms avižų košę su aliejumi – iš bėdos įtinka. O šiaip – pigus paukštienos faršas, sausas maistas. Retkarčiais maistu bei medikamentais paremia ir gyvūnų globos organizacijos.
Tikras išsigelbėjimas – netoliese esantis paukštynas. Ten Rasą jau pažįsta ir retkarčiais leidžia pasiimti kritusių viščiukų, kurie vis tiek keliauja į atliekų konteinerius. Štai ir mūsų viešnagės išvakarėse buvo tokia šventė – Rasa parsitempė net du krepšius viščiukų.
Ne, ji jų nepešanti ir daug nedarinėjanti. Perpjaunanti ir duodanti ėsti augintinėms. Veganei šis darbas šlykštus ir sukrečiantis. Vieną kartą – po to, kai dalis parsineštų negyvų viščiukų atgijo, - ji net ilgai negalėjo peržengti savęs ir nueiti paprašyti į paukštyną katėms nemokamos mėsos. Bet dabar ji jau vėl susitaikiusi su tokiu neišvengiamu savo darbu ir linksmai juokiasi, pakėlusi dviem pirštais mums rodydama kačių apgraužtą plunksnuotą sparnelį.
Kopėčiomis užlipame į antrąjį trobelės aukštą. Erdvios patalpos centre – plati lova, kurioje šeimininkė miega kartu su savo augintinėmis, o dešinėje – bene prabangiausias namų baldas. Kelių aukštų laipynė katėms. Šeimininkė džiaugiasi, kad tokį puikų žaislą augintinėms pavyko įsigyti iš pažįstamų tik už 200 litų.
O kaip jos pačios pramogos? Retkarčiais norisi kažkur ištrūkti. Į sostinę, į koncertą. Bet ne ilgiau, kaip dienai – kitaip neįmanoma. Sunku rasti patikimą žmogų, kuris atsakingai žiūrėtų į pagalbą katėms.
Draugų ir bendraminčių Rasa sakosi turinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pas draugus tenka ir skalbtis bei maudytis, nes namuose neturint nei vandentiekio, nei elektros, o šiuo metu – net ir dujų baliono, neįmanoma net pasišildyti didesnio kiekio vandens. „Nešvarius drabužius per žiemą kaupiu į maišus, o vasarą vežu skalbti“, - šokiruojančios buities paslaptimis dalijasi Rasa.
Gultis su šviesa ir keltis su šviesa. Nes elektros, ypač tamsesniu metų laiku, ant stogo esanti fotoelementų plokštė daug neprigamina. Užtenka pakrauti kompiuteriui ir mobiliajam telefonui. O kartais ir ne. Praėjusią žiemą buvę laikotarpių, kai ji jautusis izoliuota nuo viso pasaulio. „Šiandien diena saulėta, dega žalia lemputė, rodanti šviesos perteklių. Telefoną pakrauti – jokių problemų“, - džiaugiasi Rasa.
Krosnies kūrenimas sausuoliais, parsineštais iš miško, vandens tempimas rogutėmis iš šulinio, maisto – paprastai įvairių troškinių - gaminimas puode, įstatytame į tą pačią namus šildančią krosnelę – tokia kasdienė Rasos rutina. Tačiau visa tai darydama, ji jaučiasi laisva. Nes ji gyvena būtent taip, kaip jai šiuo metu norisi. Ko norėsis po metų ar dešimties, ji sako nežinanti.
Kodėl būtent katės? Kuo jos ypatingos, kad dėl jų verta aukoti komfortą, saugumą, bendravimą su žmonėmis, gerą darbą ir uždarbį? Kodėl Rasa, jeigu jau taip norisi padėti „mažiesiems broliams“, negloboja, pavyzdžiui, šunų?
„Man šunys nelabai patinka, - prisipažįsta pašnekovė. - Jie yra labiau tarnai. Man nepatinka jų įkyrumas ir perdėtas draugiškumas. Katės yra savarankiškesnės, man imponuoja jos kaip „asmenybės“. Jos niekada nepataikaus. Jeigu neteisingai užgausi – su tavimi nebendraus kokį pusdienį ar dieną.“
Bet Rasa nesijaučia pati tarnaujanti katėms. „Aš jas įsipareigojau priglausti, suteikti namus, stengiuosi parūpinti joms maisto ir, kiek tai įmanoma, užtikrinti saugumą. Buvimas su jomis kartu moko tam tikrų žmogiškų dalykų, kuriuos būna sunku paaiškinti kitiems žmonėms, kurie nėra prisilietę prie panašios patirties“, - sako kačių globėja.