„Vaidmuo – nedidelis, bet man smagu, kad dainuosiu su keliais savo studentais, talentingais jaunais atlikėjais. Ir apskritai man mažų vaidmenų nėra. Aš galiu į sceną išeiti ir tik grindų pašluoti“, - žurnalui „Žmonės“ kalbėjo S.Stonytė.
Ji pripažįsta turėjusi galimybę dirbti Amerikoje. Ir ne bet kur, o Čikagos teatre „Lyric Opera“. Ir Vokietijoje. „Taip, kolegos mane durnino, sakė, darau didžiausią nesąmonę, kad neišvažiuoju. Bet aš likau Lietuvoje. Gal čia suveikė ambicijos: jeigu išvažiuoji į Vakarus, priklausai jiems ir gyveni pagal jų taisykles. O man Vakarų mentalitetas netinka. Geriausia – Lietuvoje. Nors kartais, žiūrėk, savi tave laiko antrarūšiu, nes nedainuoji „La Scala“ ar „Metropolitan Opera““ , - pasakoja operos solistė.
S.Stonytei svarbu, kad joks amerikietis nepasakytų: „Žinote, dainuojate jūs neblogai, bet reikėtų... tą jūsų profilį patvarkyti... ir krūtinę padidinti...“
„Negaliu paklusti tokiems dalykams, - kalba solistė. - Namie tu pats sau šeimininkas, o užsienyje pasirašęs kontraktą tampi įkaitas ir priklausai vadybininkams, teatrui. Nepakęsčiau, jeigu kas bandytų mane valdyti. Nepakęsčiau kvailų, beverčių reikalavimų, dėl kurių galėčiau prarasti save“.