„Su Indre žinojome, kad norime vaiko, jį planavome. Juk dėl to susituokėme, kūrėme šeimą – viską darėme taip, kaip turėtų būti. Todėl ir nebuvo baisu.
Vienintelio dabar bijau – kad nežinosiu, kaip reikės išlikti su sūnumi atviram, kai jis pradės kalbėti, daug ką suprasti. Kaip reikės elgtis, kad tarp mūsų, neduok Dieve, neatsivertų praraja? Kaip likti su juo draugiškam, bet ir neperžengti sveiko draugiškumo ribų? Kita vertus, Ričardas auga, augu ir aš – manau, tikrai rasime bendrą kalbą“, - žurnalui „Žmonės“ pasakoja Stano.
Stano šeima – tai dar viena natūralios raidos dalis.
„Keturiolikos pradedame žiūrėti į merginas, šešiolikos susirandame pirmą draugę, dvidešimt trejų ar ketverių imame kariauti su savimi ir pasauliu, po kurio laiko susituokiame, atsiranda vaikų. Visa tai – taip natūralu, kad net negalvoji, keičiasi gyvenimas ar ne. Niekada nebuvau užkluptas: nei kai vedžiau, nei kai gimė vaikas. Kiekvienam gyvenimo žingsniui buvau subrendęs. Dabar laukiu ir bręstu vidutinio amžiaus krizei (juokiasi). Beje, kada ji stukteli? Keturiasdešimties? Bus įdomu...“, - sako dainininkas.