Anot Antaninos, kai važiuodavo keliu, prezidentas visus sutiktus žmones sveikindavo. Prie bažnyčios artimus žmones apkabindavo, pabučiuodavo, o mus, vaikus, visada palabindavo. Pamenu, kai vaikai kareiviams iš paskos sekdavo ir kartu dainuodavo. Bažnyčioje trisdešimt prezidentienės pulko karių gražiai dainuodavo. Išėjęs iš bažnyčios A.Smetona neskubėdavo į Užulėnio dvarą, o kalbėdavosi su kaimo vyrais.
Lrytas.lt skaitytojams - Antaninos Dirsienės pasakojimas – apie pirmąjį Lietuvos prezidentą.
***
Sofija Smetonienė Užulėnio dvare būdavo ilgesnį laiką, o A.Smetona atvykdavo tik vasaroti.
Prezidento A.Smetonos vardadienis būdavo didžiausia šventė Lėno ir Užugirio kaimams. Pamenu, kad po keturių skyrių baigimo vakare ėjome visi į jo dvarą vardadienio švęsti. Jaunimas ten gražiai šokdavo, o mums, vaikams, gerai išlaikiusiems pradinės mokyklos egzaminus, pats prezidentas dalijo saldainius iš didžiulės dėžės.
O kitą dieną išgirdome, kad nebėra prezidento. Užėjo rusai, ir jis 1940-aisiais pabėgo į Vakarus. Sovietų propaganda skelbė, kad prezidentas A.Smetona pabėgo iš Lietuvos „perbridęs upelį“, tačiau tiesa yra ta, kad Kybartų pasieniečiai, gavę sovietų ir tėvynę išdavusių Lietuvos pareigūnų įsakymą, nepraleido į Vakarus nusprendusio pasitraukti prezidento kortežo per sieną, ir jis buvo priverstas nelegaliai pereiti sieną.
Užugirio mokykla
XX a. pradžioje mokyklos Lėno apylinkėse nebuvo. Norintieji mokytis eidavo į Taujėnus. A.Smetonai kilo mintis gimtinėje, Užulėnyje, pastatyti mokyklą. 1932 m. prasidėjo mokyklos statyba, o 1935-aisiais birželio 13-ąją (per Antanines) mokyklos rūmai buvo iškilmingai pašventinti.
Palyginti su to meto apylinkių gyventojų buitimi, naujoji mokykla savo išore ir įrenginiais atrodė lyg ištaigingi rūmai. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektros skambučiai, mokytojų butuose – radijo antenos ir imtuvai. Kieme įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės.
Didelė, graži, šilta, erdvi, langai didžiuliai, klasių lubų aukštis siekė net pusketvirto metro, salės – daugiau kaip penki metrai. Vaikai iš savo trobelių eidavo į ją kaip į kokią šventovę. Čia buvo didelės sporto, koncertų salės, pirtis, vonia, modernūs tualetai, o dušai – tai tikras stebuklas atrodė.
Atsuki čiaupą, ir vanduo iš lubų bėga. Dušų buvo tiek, kiek dabar lempų palubėje prikabinėta. Visiems kaimo žmonėms buvo leista kiekvieną šeštadienį eiti į pirtį. Tualetai buvo labai gražūs, tai ne dabartiniai – išdaužyti, išlaužyti.
Dešiniajame sparne buvo įrengti butai mokytojams su virtuve, vonia ir tualetu. Jų laiptinė buvo siauresnė, o mes, mokiniai, vaikščiojome plačiais laiptais, lyg kokiuose rūmuose.
Šešiametėje mokykloje buvo trys mokytojai. Dar ir dabar prisimenu savo mokytoją Juozapavičiūtę. Ji mus mokė visų dalykų: rašybos, aritmetikos, skaitymo, rankdarbių, fizinio. O mokyklos vedėjas mokydavo penktokus ir šeštokus. Viena iš pirmųjų mokyklos mokytojų buvo ir prezidento sesuo Julija Smetonaitė.
Atsimenu, kaip prezidentas į mokyklą iškilmingai įėjo pro paradines duris. Labai jo laukėme, jis visus sveikino, kiekvienam vaikui ranką padavė, o padėjėjas jam iš paskos ėjo ir saldainius dalijo.
Mokykla nuo 1936 m. balandžio 15 d. vadinama Užugirio prezidento A.Smetonos vardo pradžios mokykla. Šis vardas 1940 m. buvo panaikintas ir mokyklai sugrąžintas tik 1990 m. Dabar mokykloje veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filialas.
Užulėno dvaras – tautos dovana A.Smetonai
Užulėnų dvaro istorija prasidėjo 1934 m., kai prezidentas A.Smetona šventė 60 metų jubiliejų. Žinodami jo prisirišimą prie gimtųjų vietų, žmonės nusprendė jam padovanoti ūkį. Tautos vado jubiliejaus komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų, išleido specialius Dovanos ženklus ir nemažai jų išplatino. Vienas kainavo 5 litus.
Už surinktus pinigus buvo nupirkta 80 ha žemės prie Lėno ežero. Dar 25 ha miško prezidentas gavo kaip Nepriklausomybės akto signataras. Susiformavo dvaras. A.Smetona čia norėjo įkurti pavyzdinį ūkį.
1937 m. prezidentas pirmą kartą vasarojo savo ūkyje ir vadino jį Užugirio kiemu. Gyvenamieji rūmai, namai darbininkams, ūkiniai pastatai buvo įrengti tvarkingai ir skoningai. Pats A.Smetona Užugirio kieme spėjo praleisti tik kelias vasaras. 1940 m. jis buvo nacionalizuotas.
Pupeles sėja iki šiol
Mane A.Smetona gerai pažinojo, mūsų šeimos vaikus vardais vadindavo. O pažinojo todėl, kad lankydavosi pas savo svainį, senelį Motiejų.
Pamenu, mano tėvelis Jonas veža šieną, o A.Smetona praeidamas sako: „Na, Joni, žalią šieną veži.“ Tėvas atkerta: „Kad ne žalias, sausas mano šienas.“ Prezidentas įkišo ranką giliau: „Tikrai ne žalias, tik spalva gražiai žalia, vadinasi, geras, kvapus pašaras bus.“
Mes, vaikai, dažnai į dvarą eidavome ožio žiūrėti. Jis buvo pririštas arklidėse. Šalia stovėjo kalvė, ten toks Stankevičius dirbdavo. Visi dvaro darbininkai gyvendavo dvaro teritorijoje specialiai jiems pastatytuose namuose.
Būdavo, kad užbėgdavome ir pas kalvį namo. Savo namuose kaime gyvendavo tik tie darbininkai, kuriuos talkoms samdydavo. Mat A.Smetona norėjo dvare įkurti ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla.
Pamenu, kad ūkio laukuose užaugdavo labai geras pupelių derlius. Tokios gelsvos, nedidukės. Po kūlimo talkos prezidentienė dalijo kaimo žmonėms sėklą. Visi ėmė. Mama namo parsinešė. Ilgus metus tas pupeles sėdavome.
Aš ir dabar tos sėklos turiu. Neišsigimė veislė per septyniasdešimt metų. Gražios užauga, daug ankščių primezga ir labai skanios. Aš sėklą vis atrenku, kad kitos veislės neįsimestų.