Iš Žeimelio, Lygumų, Pakruojo, kitų Šiaurės Lietuvos vietovių pastogę, ramią, sočią, saugią senatvę pasitinka daugiau nei aštuoniasdešimt šio krašto žmonių. Dauguma jų turėjo savo butus, sodybas ir visą būrį giminių, draugų, kaimynų.
Ne vien krizė ar nepritekliai privertė juos ieškoti ramybės po valdišku stogu.
„Ašen tor giminių. Seselės vaikė gyven Panevėžy, Kaun, Alytoj. Dėkui jiem – manės nepamioršt i karto per mets aplanka“, - tarmiška žemgalių krašto šnekta dėsto daugiau nei pusę amžiaus Žeimelyje gyvenusi ir savo namus turėjusi Bronislava Verkulienė.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris prisipažįsta, jog ir po vyro mirties jai visko užtekę.
Sunkiai 40 metų dirbusi sovietiniame „Komunaro“ kolūkyje, B.Verkulienė užsitikrino beveik tūkstančio litų pensiją. To užteko pragyvenimui.
Bet pasienyje su Latvija esančio miestelio gyventojams naktys kraupios.
Sutemus gatvėse – kaip maiše.
Naktimis apie langus baladojasi, spardo duris, senieji gyventojai meldžia visą naktį, kad koks pro langą neįlįstų.
Vienądien žiemgalė nebeapsikentė - pasiprašė į socialinių paslaugų namus.
B.Verkulienė buvo viena iš pirmųjų, bet vieta Linkuvoje atsirado po pusmečio.
„Ašen vienų metų su „judošium“. Man – devyniasdešimt. Gyvenioms čė gers. Darbuotojė patalinė išplaun, išprosėj, plauks i nags apkerp, valgėt tiem, kas nueit i valgyklo negal, prie lovos atvež. Pats apie sav namuos taip neprisižiūrės“,- džiaugiasi žeimelietė.
Moteris pokštauja, jog Balsevietynės parko namų gyventojai supranta, jog nuo senatvės vaistai neišrasti. Tik valdžios norėtų paprašyti pigesnių vaistų.
Iš beveik tūkstančio litų pensijos, atskaičiavus už paslaugas paslaugas lieka 169 litai. Trys prenumeruojami laikraščiai, pundas gydytojos išrašytų receptų. Neretai vaistams piniginėje - tik barškantys centai.
Daugelyje kambarių ūžia televizoriai. Bet Balsevietynės gyventojai tvirtina nesuprantantys tų programų.
Norėtų daugiau tokių, kaip „Duokim garo“ ar „Pageidavimų koncertų“, bet tokie - tik kartą per savaitę.
Maestro Virgilijaus Noreikos ir jo mokinių koncertas, kurį prieš paskutiniąsias Kalėdas padovanojo europarlamentarė kraštietė Vilija Blinkevičiūtė senukus tiesiog užbūrė, virpino širdis. Koncertą iki šiol visi atsimena.
„Pradžioje dirbo penkiolika, dabar – trisdešimt trys, bet pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos normatyvus - mažoka. Pasiteisinimas vienas – krizė, todėl personalui tenka dirbti padidintu krūviu“,- neslepia sunkumų nuo pat pirmųjų Linkuvos socialinių paslaugų centro įkūrimo dienų vadovaujanti direktorė Regina Dundienė.
Geri Balsevietynės parko namai turi ir savo garsenybes – 1917–aisiais gimusią linkuvietę Emiliją Juozapavičienę, 91–erių sulaukusį Kazimierą Butvilauską, neseniai devyniasdešimtąjį gimtadienį pažymėjusią lygumietę Veroniką Misiūnienę, nuo pat pirmųjų Linkuvos socialinių paslaugų centro įkūrimo dienų čia gyvenančią žeimelietę Joaną Vilkienę.
Sunkiai vaikščiodami patys, jie labiau už bet ką laukia atvykstančių svečių, nors žino, jog dažniau nei giminės, pažįstami, kaimynai juos lanko tik prisiminimai ir jaunystės sapnai.