Harry – unikali asmenybė, žiniasklaidai pasakojo jaunojo karališkosios šeimos atstovo pamėgto Didžiosios Britanijos sostinės klubo „Mahiki“ darbuotojas Phoetinis Kountouris. Vyriškio teigimu, kitaip nei vyresnysis brolis, Harry sugeba vienu metu būti ir princas, ir „blogas berniukas“, ir tai jį daro nepaprastai patraukliu. Kaip asmenybė jis nepalyginamai patrauklesnis už Williamą, sakė Ph.Kountouris.
Pastarasis mėnuo „atsarginiam“ sosto paveldėtojui buvo itin intensyvus: per šį laikotarpį jaunasis karališkosios šeimos atstovas spėjo sudalyvauti ekspedicijoje į Šiaurės ašigalį, kur tarsi Arkties Indiana Džounsas oranžiniu kostiumu narsiai brovėsi per ledynus, netrukus po kelionės penkerius Hario Britanijos armijoje praleistus metus vainikavo kapitono laipsnis, na, o balandžio 29-ąją šis visur suspėjantis jaunuolis bus vyriausiuoju pabroliu Williamo ir Kate jungtuvėse.
Būti pabroliu Harry greičiausiai seksis puikiai – juokaujama, jog vaikinas puikiai išmano, kaip elgtis vyresniojo brolio šešėlyje.
Hario padėtis tam tikru atžvilgiu nepavydėtina – sostas lyg ir visiškai greta jo, tačiau drauge jis beveik nepasiekiamas. Britų tradicijos pirmenybę paveldėti sostą teikia vyriausiajai vyriškos lyties monarcho atžalai, tuomet – jo vyriausiajam sūnui, paskui – vyriausiajai pastarojo atžalai. Jaunesnieji potencialaus sosto paveldėtojo broliai metams bėgant nuo karūnos tik tolsta.
Taigi Harry – tarsi atstumtoji karališkosios šeimos atžala, „atsarginė detalė“.
Praeityje „atsarginiai“ sosto paveldėtojai būdavo pasmerkiami strategiškai naudingoms vedyboms su kitais karališkųjų šeimų atstovais bei išvykimui iš šalies (nelaiminga Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio III sesuo Caroline Matilda sulaukusi vos penkiolikos ištekinta už psichiškai nesveiko pusbrolio, Danijos monarcho Christiano VII). Šiandien padėtis, savaime suprantama, kiek kitokia.
Princesės Margaretos draugo bei biografo Christopherio Warwicko teigimu, vienintelė oficiali nūdienio „atsarginio“ sosto paveldėtojo prievolė ir yra ypatingos situacijos atveju perimti sostą. Šalyje, kur neretai diskutuojama net dėl paties suvereno sąvokos, suvereno sūnaus brolio vaidmuo – apskritai sunkiai suprantamas.
Princesės Margaretos biografas pasakojo stebėjęs karališkosios šeimos atstovės gyvenimą nuo mažų dienų – nuo tada, kai šioji buvo antroji eilėje paveldėti sostą iki tol, kol atsirado dviženklis skaičius lengviau nei Margareta karūną pasiekti galinčių asmenų. Vyriškis pamena, jog po to, kai princui Edvardui, ketvirtajam monarcho sūnui, sukako dvidešimt vieneri ir Margaretai buvo pranešta, kad ji daugiau nėra traktuojama kaip oficiali kandidatė į karalystės sostą, moteris pasijuto itin prastai – juk visą iki tol nugyventą gyvenimą ji gyveno viltimi, kad kada nors valdys.
Princo Charleso sesuo Anne, kažkada buvusi antrąja eilėje paveldėti sostą, šiandien – tik dešimtoji kandidatų į karūną sąraše, anksti suvokusi faktą, jog, gyvendama vien viltimi paveldėti sostą, ji anksčiau ar vėliau pasijus esanti visiškai bevertė, ėmė aktyviai reikštis visuomeniniame gyvenime, dalyvauti viešuose renginiuose bei tokiu būdu gelbėtis iš periferijos. Iki šiol princesei tai puikiai sekasi.
Jaunesnysis Charleso bei Anne brolis Andrew, nežinia, ar sąmoningai, tačiau dėmesiu taip pat nesiskundžia - dėl kažkada su pornofilmų aktore užmegztų santykių britų žiniasklaidos „Randy Andy“ („gašlusis Andy“) pravardžiuojamas jaunėlis Charleso brolis reguliariai atsiduria pirmuose dienraščių puslapiuose dėl karališkosios šeimos atstovui ne itin priderančių poelgių - pavyzdžiui, lankymasis nuotykiais su nepilnametėmis prostitutėmis kaltinamo Jeffrey Epsteino rengiamuose vakarėliuose.
Spėliojama, ar Harry, kovodamas su „atsarginio“ sosto paveldėtojo lemtimi, eis vyresnių giminaičių jau išmintais takais, ar sukurs savą nevisavertiškumo ignoravimo strategiją. Praeityje neabejota, jog Hariui artimiausias „blogo berniuko“ vaidmuo, tačiau pastaruoju metu Williamo brolis pastebimai surimtėjo.
Pasak knygų apie Charlesą ir Dianą autorės bei karališkosios šeimos bičiulės Penny Junor, Harry ir Williamas skirtingai auklėti nuo pat mažų dienų – į Harry galimybes perimti sostą niekuomet nežiūrėta pernelyg rimtai, o Williamas nuo pat mažumės buvo pratinamas prie minties, jog „užaugęs jis bus svarbus asmuo“, taigi, privalo būti mandagus, gražiai elgtis ir švariai nusivalyti nosytę. Iš Harry nebuvo tiek daug reikalaujama – galbūt dėl to, o galbūt dėl, kaip sakytų psichologai, pasąmoningo siekio atkreipti dėmesį bei būti kitokiam nei vyresnysis brolis, Charleso ir Dianos jaunėlis niekada nepasižymėjo tokiomis puikiomis manieromis bei nepriekaištinga reputacija kaip Williamas.
Kažkada raudonplaukis princas pateko į pirmuosius laikraščių puslapius po to, kai į žiniasklaidos nagus pakliuvo jo, pasipuošusio svastika, nuotraukos iš privataus vakarėlio. Ne itin „atsarginio“ sosto paveldėtojo reputacijai pasitarnavo ir jo ilgametė draugė, peroksidine šukuosena bei pomėgiu ekscentriškai rengtis garsėjanti teisės studentė iš Zimbabvės Chelsy Dave, visiška priešingybė vyresniojo brolio sužadėtinei Kate Middleton.
Didžiosios Britanijos karalienė niekuomet viešai nevertino savo anūkų, tačiau ilgai svarstyti, kuris iš dviejų jai būtų arčiau širdies – pašėlęs nelegalių pramogų bei ryškiai dažytų blondinių mėgėjas Harry, ar kitą savaitę amžiną meilę elegantiškai nepriekaištingos reputacijos damai prisieksiantis mandagus ir santūrus Williamas, kuris, beje, žiniasklaidai neseniai prisipažino dar ir mėgstantis laisvalaikiu suktis virtuvėje bei eksperimentuoti gamindamas naujus patiekalus – netenka.
O štai daugumai britų pavyzdingasis Williamas atrodo tiesiog nuobodus, kaip ir dauguma karališkosios šeimos atstovų. Haris tokiu nelaikomas, jo dėdė Andrew – taip pat.
Viena vertus, visuomenė savotiškai užjaučia tuos, kurie priversti spoksoti į sostą, tačiau žino, jog jo greičiausiai taip ir nepasieks. Kita vertus, įprastą gyvenimą gyvenantiems žmonėms tokie žmonės kaip Harry ar Andrew atrodo tiesiog artimesni ir žmogiškesni.
Galbūt taip ir derėtų vertinti oficialią „atsarginių“ pretendentų į karūną paskirtį nūdieniame pasaulyje – būti tiltu tarp karališkosios šeimos ir paprastų žmonių, savotišku tarpiniu variantu, gebančių prisitaikyti tiek prie vienų, tiek prie kitų?
Kad ir kaip būtų, Harry neatrodo esąs nelaimingas. Priešingai, nuotolis nuo sosto jaunajam princui daugeliu atveju atrodo esąs privalumas, ne trūkumas.