„Perbėgomis perskaičiau „Ritualo“ scenarijų ir nutariau, kad manęs nedomina neigiami demoniški personažai, – prisipažįsta iš Velso kilęs A.Hopkinsas. – Tačiau žmona Stella pastebėjo, kad scenarijuje nėra galvų sukaliojimo bei pasibjaurėtinų vėmimo scenų. Šioje istorijoje nėra nei nepagrįsto siaubo, nei kraujo liejimosi scenų, todėl galų gale sutikau.“
Mikaelo Hafstromo filme „Ritualas“ A.Hopkinsas vaidina paniurėlį, egzorcizmu pagarsėjusį jėzuitų kunigą Luką. Veiksmas vyksta Vatikane, kur prie jo prisišlieja dvasinę ir pašaukimo krizę išgyvenantis jaunas seminaristas (vaidina Colinas O'Donoghue – red.past.).
Neverta nė sakyti, kad malonaus balso ir nerimą keliančio žvilgsnio A.Hopkinsas vykusiai sukuria savo personažą.
Kai su aktoriumi susitinkame Los Andžele, 73-metis A.Hopkinsas nešvaisto laiko ceremonijoms ir, įprastai santūrus bei pragmatiškas, paprašo, kad jį vadintumėme paprasčiausiai Toniu. Jis prasitaria, kad daugiau neturįs didelio noro dirbti.
„Darau tai dėl sveikatos. Juk geriau laiką leisti filmavimo aikštelėje, nei maklinėti gatvėmis ar vaikščioti po barus“, – taria merkdamas akį. Pasakyta žmogaus, kuris patyrė, kas yra alkoholizmas ir nedarbas, kuris daug laiko dirbo teatre, o vidinę ramybę atrado tik sulaukęs brandaus amžiaus, Holivude.
***
– Koks jūsų, atviro skeptiko, požiūris į „Rituale“ keliamus religinius klausimus?
– Esu skeptikas, bet ne ateistas. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnysis protas, tačiau manau, kad velnio nėra. Jis – tik mūsų tamsiosios pusės, savižlugdos metafora.
Gimiau ir užaugau proletariniame Velso miestelyje. Mano tėvas buvo kepėjas, jis save vadino tikru ateistu. Skaitydavo Bernardą Shaw, tikėjo marksizmu ir religiją laikė idiotizmu. Užaugau šalia ciniško, bet geraširdžio, tvirtai Darwino teoriją išpažįstančio tėvo.
– Ja tikite ir jūs?
– Ir taip, ir ne. Tiesa yra gerokai sudėtingesnė. Vaikystėje buvau nerangus ir kenčiau nuo disleksijos, todėl mokykloje iš manęs šaipėsi. Vidinis pyktis skatino daryti ką nors ypatinga. Aktoriumi tapau ir norėdamas nugalėti patirtas nuoskaudas bei morališkai atsigriebti.
– Ar tiesa, kad „Ritualas“ grindžiamas tikrais faktais?
– Filmas paremtas žurnalisto Matto Baglio, susidomėjusio, kad dar dabar Vatikanas ieško savo parapijoms egzorcistų, knyga „Ritualas. Tikra dabartinio egzorcizmo istorija“.
– Kaip rengėtės tėvo Luko vaidmeniui?
– Tariausi su egzorcistu kunigu Gariu Thomasu, kuris tiki velnio įsikūnijimu. Studijavau, kad geriau pažinčiau teologinį egzorcizmo klausimą.
– Ir ką atradote?
– Tiesą sakant, dabar gėrio ir blogio kilmė atrodo dar labiau sujaukta ir netvirta. Manau, kad visiškas bei besąlyginis ko nors tikėjimas ir sukėlė didžiausias žmonijos nelaimes. Hitlerį, Staliną, Mao, siaubą sukūrė fanatizmas.
– Ar jums patiko filmuotis Romoje?
– Kinas – smagus gyvenimas, tiesą sakant. Roma mėgavausi naktimis, ilgai vaikštinėdamas po jos centrą. Beje, iš prigimties esu klajūnas. Jei turiu laisvo laiko, mėgstu vaikščioti. Kai neturiu darbo, sėdu į automobilį ir iš Los Andželo patraukiu pačiais nuošaliausiais Amerikos keliais, lekiu, kol nepabosta. Grįžtu laimingas ir atsipalaidavęs.
– Kokie prisiminimai iš Londone praleistų metų?
– Jie mane išugdė kaip aktorių, bet sutrikdė mano, kaip asmens, progresą. Karališkoje dramos meno akademijoje bei Nacionaliniame teatre, kuriame atsidūriau 1965 metais, kai vadovavo Laurence'as Olivieris, buvo pilna genijų: Maggie Smith, Derekas Jacobi, Richardas Burtonas. Nekalbant jau apie įvairius reiklius ir snobiškus režisierius, kurie tave pavergdavo ir visuomet trukdydavo pasijausti geru. Dėl to per daugelį metų susikaupė pyktis.
– Kaip atsidūrėte kine?
– Parekomendavus Peteriui O'Toole'ui buvau pakviestas nusifilmuoti amerikietiškame filme „Žiemos liūtas“. Jame aš vaidinau Ričardą Liūtaširdį, o Eleonorą Akvinietę vaidino Katherina Hepburn.
Vieną dieną žvelgdama man į akis K.Hepburn pasakė: „Pone Hopkinsai, galiu duoti jums patarimą?Liaukitės pernelyg vaidinti. Pakaks vien replikuoti. Esate išvaizdus, malonaus balso, protingas – pasikliaukite savo instinktu. Stebėkite Spencerį Tracy ir Humphrey Bogartą – jie yra spontaniški ir todėl – patys geriausi.“ Mano karjeroje šis patarimas buvo pats geriausias.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Sėdžiu namuose, kurie yra prie Ramiojo vandenyno, klausausi kantri muzikos, Eriko Sati ir Clodo Debiusi. Skambinu ir savo paties kompozicijas. Tapau, skaitau.
– Niekuomet neslėpėte, kad buvote alkoholikas. Kaip jums pavyko mesti gerti?
– Visuomet buvau įtūžęs, linkęs save žaloti, prisidaryti bėdų. Vėliau kažkas manyje liepė liautis. Supratau, kad atėjo valanda gyventi ir iš tikrųjų džiaugtis gyvenimu.
– Jūs beveik visuomet filmuojatės.
– Taip, neseniai baigiau filmuotis filme „Toras“, kur vaidinu patį dievą Odiną. Dar turėčiau dirbti su Fernando Meirelles šeimyninėje dramoje „360“.
Vaidyba mane stimuliuoja, jaučiuosi lyg įtempta birmietiškos arfos styga.
Esu laimingas, nes dar gaunu vaidmenų. Bent tokiu būdu išvengiu įsivelti į kokią nors painiavą.