lrytas.lt atskleidžia giedrą I.Vaiginienės požiūrį į savo – 9 vaikų mamos – kasdienybę.
– Ar dažnai pasijaučiate nepatogiai, kad turit daug vaikų?
– Dažnai žmonės pasijaučia nepatogiai mus matydami. Kitoms šeimoms kartais žmonės pasako: „Ateik į šventę, bet atsivesk tik du vaikus, kaip visi normalūs“. Mums dar neteko to girdėti. Bet esam pavadinti ir čigonų šeima, ir nenormaliais, nesveikais, asocialiais. Bet tai daugiau atspindys tų žmonių, kurie vertina.
– Ar mėginote suprasti, kodėl yra tokie žmonių vertinimai?
– Pirmą tokį posakį girdėjau būdama 18 metų. Iš Nijolės Oželytės lūpų. Ji daugiavaikes šeimas pavadino asocialiomis. Dalis jų yra tokių. Kai mes jau turėjome tris vaikus ir atėjome prašyti valdiško buto, mums pasakė: „Durniai atėjo laužo“.
Atėjus ir pamačius vaikų skaičių, žmonės nebepastebi, kad esi intelektualus, kad namai pilni knygų, paveikslų, kad nepaisant netvarkos, čia gyvena normalūs žmonės. Mane stebina požiūris, kad vaikus reikia ginti nuo tėvų. Neseniai pažįstamų šeimoje vaikas nukrito nuo vystymo lentos. Vaikui nieko rimto nenutiko, tėvai tik dėl visa ko nuvežė jį į ligoninę. Apie tai tuoj buvo pranešta vaiko teisių apsaugai. Pas juos atėjo žmogus iš institucijos ir ėmė tardyti, ką tėvai duoda vaikui vagyti. Motina paklausė: „Ar man nusirenginėti? Maitinu krūtimi.“
Tėvai laikomi nusikaltėliais, jei turi daug vaikų. Toks įspūdis, kad šeima yra blogybė, vaikai yra blogybė. Ir ko tu maždaug nesidžiaugi gyvenimu, laisve? Tu ką nežinai, kaip vaikų atsikratyti?
– Pati esate akušerė. Ar tai turėjo įtakos jūsų sprendimui turėti daug vaikų?
– Akušerija nebuvo mano planas. Bet ši profesija padėjo man sužinoti, kaip gimsta vaikai ir kaip nutraukiama negimusių vaikų gyvybė. Tai stabdo nuo bet kokios minties pačiai darytis abortą.
Pamenu, pirmosios praktikos metu buvau pakviesta stebėti vadinamąjį atsiurbimą. Po procedūros gydytoja gautas gėles atidavė man ir pasakė: „Už pirmą blogą darbą“. Tai man įstrigo.
– Kaip susiklostė, kad susilaukėte devynių vaikų? Manau, ne tik todėl, kad nežinotumėte apie šeimos planavimą, bet ir dėl to, kad norėjote gausios šeimos.
– Nebuvo konkretaus troškimo turėti didelę šeimą. Prisipažinsiu, kad nemoku tiksliai planuoti procesų, vykstančių mano kūne. Tai ne tas pats, kas suplanuoti darbus darže ar panašiai. Kai žinau, kad pati galėjau būti negimusi, nes tėtis nenorėjo manęs, kitaip vertinu kiekvieną prasidėjusią gyvybę. Nesuprantu šeimų, tiksliai planuojančių vaikų skaičių.
Būna, kad tėvai vertina vaikus – pavykęs vaikas, nepavykęs. Ypač, kai gimsta nesveiki vaikai. Bet juk tai ne mums vertinti. Aš turiu du vaikus su invalidumu. Ar galėjau tai suplanuoti? Tik priimu tai, kas man duota. Man lengviau priimti nei suplanuoti ir atsisakyti. Toks yra mano sprendimas.
– Ar vyras patenkintas dėl tokio jūsų sprendimo? Nesiskundžia, kad jam per sunku išlaikyti tokią didelę šeimą?
– Ir vieną vaiką turint, galima skųstis, kad man jau viskas, dabar jau „šakės“. Vyresniosios mano dukros padeda pažįstamoms šeimoms prižiūrėti jų vienintelius vaikus. Nes juk iš pradžių mes nemokame gyventi, kai atsiranda vaikas. Ir tas klaidingas požiūris, kad tik mama turi auginti atžalas. Bet juk kaime vaikus augindavo visi – nuo senelio, prosenelio iki brolių, seserų. Vaikas tikrai nekybodavo visą laiką ant motinos rankų. O tu sėdi tam inkile dešimtam aukšte ir baigi išprotėti. Prie viso to dar valstybė tau surašo, ką tu ne taip darai, kad esi vaiko priešas. Lieki viena, sukaustyta.
Man labai juokinga, kai sako, kad mama po motinystės atostogų ateina praradusi kvalifikaciją, mažiau pajėgi dirbti. Čia tokia nesąmonė! Mama paprastai yra tokia imli, jai taip viskas gerai, ji taip nori tą darbą dirbti, nori pailsėti nuo namų rutinos, žaislų, puodų, skalbinių ir vaikščiojimo iš kambario į kambarį, kad darbas jai – didelis džiaugsmas.
– Ar keistumėte ką nors savo gyvenime, jei galėtumėte?
– Kai yra galimybė, aš ir keičiu. Aišku, kad klaidų būna. Nėra pedagoginės namų tradicijos. Jei mūsų seneliai mokė vienaip, mūsų tėvai mokė kitaip, mes - trečiaip. Kartos prieštarauja viena kitai. Mes kuriame. Nuolat yra ką atmesti. Be to, klaidos atsiranda, kai esi pavargęs. Nesu Dievas, kad matyčiau visas geriausias išeitis. Žinau tik, kad stengiuos ir stengsiuos.
– Papasakokite apie savo vaikus.
– Adelė – vyriausia, jai 20 metų. Ji pati pareigingiausia šeimoje. Visą laiką pamatys, kad tėvams blogai, kad sesėms kažko nepadarė. Įgrysta daugiau nei aš su paaiškinimais sesėms. Studijuoja Vilniaus universitete matematiką, pirmakursė. Iki šiol gaudavo padidintą stipendiją, matysim, kaip bus toliau.
Akvilė – devyniolikmetė filologė, studijuoja klasikinę filologiją pirmame kurse. Labai meniška siela, labai laisva. Jautri ir kūrybinga. Stipri, užsispyrusi. Kažkada norėjo stoti į architektūrą, tai nuo 14 metų pati užsidirbdavo pinigų dailės pamokoms. Lankė užsiėmimus pas du dailininkus iš karto.
Emilija – jai šiemet bus septyniolika. Meniška, jautri ir truputį pasimetusi tarp savo gabumų. Domisi etnomuzika ir bažnytine muzika. Naujausia aistra yra karunkos - lietuvių folkloro žanras. Mano užduotis dabar yra surasti gerų karunkos įrašų.
Jurgis – 14 metų vaikinas. Gabus, tingus, bet kartu jautrus. Visi mokytojai, kol jie nebūna išbandyti jo, dejuoja, o kai tik susipažįsta, sako, kad labai mielas, tik kad nesimoko.
Mykolas bus 12 metų birželį. Labai gražiai piešia, muzikalus. Palepintas – nuo dvejų metų serga diabetu. Vis dėlto jis moka uždegti jaunesnįjį brolį.
Konstancija – 10 metų smalsi mergaitė. Drąsi, nepakenčia jokių vadovavimų. Nuo 5 metų daro įvairius cirkus. Net kai kitiems šiaušiasi plaukai, vis tiek jos šūkis – darau! Jai ir į keramiką norisi, ir į chorą, visur norisi.
Ignas – 7 metų diplomatiškas vaikinas. Prisitaiko prie aplinkybių. Nevengiantis ir vyriškai pasimušti, bet jei tik pamato, kad šalia vyresnis, skuba susitaikyti.
Urtė ir Anelė – dvynukės, ketverių su puse metukų. Urtė turi nežymų Dauno sindromą. Užsispyrusi, bet labai gera. Anelė – guvi, labai smalsi, kad sesei nebūtų liūdna, graikų kalbos pamoko. Su manim pasiklauso paskaitos apie akušeriją, tai ir šitoje srityje jau išmano. Jaučiasi labai didelė. Visą laiką save lygina su sese, yra minute vyresnė už Urtę ir žino, kad Urtę reikia mokyti.
– Daug asmenybių vienuose namuose. Kaip organizuojate šeimos gyvenimą, kad visi būtų patenkinti?
– Planuojam. Jei atsitinka netikėtų dalykų ar nesutampa poreikiai, tuomet kiekvienas imasi to, ko jam tuo metu reikia. Nesuprantu diktatūros šeimoje. Aišku, gali vaikus pritemti prie to, ko tu nori, bet tada jie nebus laimingi.
Mano pareiga matyti kiekvieną. Aišku, reikia derintis. Tarkim, dėl maisto – ne visi viską valgo. Dėl to sudarau devynių dienų „valgiaraštį“, kiekvieną dieną vis kito mėgstamas patiekalas. Kartais taip nutinka, kad vienas ar kitas nevalgo, kas pagaminta. Tuomet būna pasninkas. Kažkam reikia kartais pakentėti, bet tai ir yra šeimos gyvenimas.
– Kaip atrodo jūsų kaip mamos diena?
– Esu labai neorganizuota. Žinau viena, kad ryte turiu atsikelti ir padaryti valgyti. Paprasta – sumuštinių nedarau, blynus kepu tik švenčių proga, nes tai per ilgas darbas – visai šeimai iškepti blynų reiškia keltis 7 valandą ir nuo viryklės nueiti pirmą valandą dienos. Visi ne tiek būna pasisotinę, kiek jiems nusibosta visas kepimo procesas. Išeitis – košės ar makaronai. Padažų pasirinkimas paįvairina skonį. Indus ne visada plaunu aš. Mėginom daryti sąrašą, kas kada plauna, bet tada būna labai daug kaltų. Dėl to dabar plauname pagal sąžinę.
Manau, kad pagrindinė mamos pareiga – būti ir matyti, kam skauda, kam reikia pagelbėti.
– Kaip jūs spėjate visus devynis sužiūrėti – kur kuris yra, kada grįš ir ką veikia?
Mūsų vaikinų nereikia žiūrėti – jie po mokyklos leidžia laiką namuose. Panelėms diktuoti tvarkaraščio jau nelabai turiu galimybės. Manau, kad nuo 13 metų žmogus turi turėti savo savijautos „repertuarą“. Mėginti tvarkytis savo gyvenimą pačiam, kuriame mama gali būti patarėja. Matau – vieną naktį nepadarė kažkokio svarbaus darbo, antrą, ateina savaitės pabaiga. Tada paklausiu, kaip ten su tavo tvarkaraščiu, gal šeštadienį galėsi atlikti tą užduotį? Man svarbu, kad tai būtų jo ar jos sprendimas. Tai būdas mokyti žmogų atsakomybės.
– O laikas jums, jūsų pomėgiams?
– Esu daug ką apleidusi. Mėgstu rankdarbius, bet neturiu jiems laiko. Šitą knygą (rodo Raniero Cantalamessos „Dvasios giesmė“) skaitau jau visus metus, po skyrelį kas dvi savaites kartu su maldos grupe. Bet tuo pačiu, kai man reikia, palieku viską ir darau tai, ko noriu – einu į parodą, šventę ar aplankyti draugų.
Žinau, kad namų rūpesčiai niekur nedings, o jėgų turiu kažkur pasisemti. Buvo metas, kai “Caritas” skaičiau paskaitas besilaukiančioms poroms. Keista, bet tuo metu spėdavau daugiau, nes žinodavau – padaryti vis tiek reikės, o laiko bus mažiau.
– Ar dabar dirbate kur nors?
– Ne, nedirbu. Pamačiau, kad turiu „naujagimį“ (vienas iš sūnų) namuose, kuriam reikia mamos. Anksčiau paskaitas skaitydavau vakarais. Dabar, kai esu namie, vaiko pažymiai pagerėjo. Suprantu, kad manęs reikia. Taip pat Urtei reikia mamos, jai darytos dvi operacijos, yra didelės kalbos problemos. Jai reikia daug bendravimo.
– Ar lieka laiko būti žmona ir moterimi savo vyrui?
– Vyras man priekaištauja. Ir šiais klausimais mums kyla tam tikrų nesusipratimų. Bet aš šeimos gyvenimą suprantu kaip vyksmą. Man nebaisu pražilti, priaugti kilogramų, o kam nepatinku, sakau – skonio reikalas. Pasimatymų jau nebūna.
Tik kai vyras, kuris dažnai dėl darbo išvažiuoja į užsienį, grįžta, būtinai skiriame valandėlę bendravimui, nueinam į filmą ar į kokį nors knygyną. Labai mėgstam Knygų mugę, domimės folkloru, lankome VISI folklorinį ansamblį.
– Kiek reikia pinigų tokiai šeimai išlaikyti?
– Kiek turim, tiek turi užtekti. Kažkada traukdavom kelių metų senumo kruopas. Senelių išmokytas mąstymas – daryti iš to, ką turi. Esame kūrybingi. Tarkime, iš ryžių, grikių ir miežių gali padaryti bent penkių rūšių košę.
Kai su vyresniosiomis dar okupacijos metais eidavom į parduotuvę ir mergaitės manęs klausdavo, ar užteks pinigų duonai. Skamba graudžiai, bet aš dėkinga tam laikotarpiui, dėkinga, kad jį išgyvenau, nesijaučiu to laiko nuskriausta. Manyje nekilo savęs gailestis, bet kūrybingumas.
Prisimenu, draugas pakvietė į gimtadienį, buvo kovo mėnuo. Niekur nebuvo gėlių. Sovietų laikais gėlių parduotuvėse tik aptriušę vazonėliai stovėdavo. Nuėjau į daržovių parduotuvę, o ten – ką tik atvežti agurkai dar su žiedeliais. Draugas pasimerkė tą agurkėlį į krištolinę vazą.
– Turbūt iš čia ir jūsų dukrų kūrybiškumas?
– Taip. Atsimenu, gavau suknelei sintetinės medžiagos gabalą. Perkirpau jį per puse ir atidaviau panelėms. Jos tada buvo 3-4 metų. Mergaitės nieko nekirpdamos, sugebėdavo iš tų medžiagų pasidaryti sukneles, sijonus, net maudymosi kostiumėlius. Stebėdavausi. Ir dabar – sėdi naktį prie mažos gipsinės lėlytės ir viską siuva – nuo apatinių iki suknytės.
Vargas gali padaryti iš žmogaus labai menką, o gali ir užauginti.
– Kokia buvo jūsų šeima?
– Aš augau su mama. Bet mano mama buvo iš aštuonių vaikų šeimos. Nors bobulė visuomet pasitaisydavo - žinau, kad turiu aštuonis vaikus, bet kai skaičiuoju, tai suskaičiuoju keturis sūnus ir penkias dukras, nes anūkę – mane – irgi priskaičiuodavo prie vaikų. Visos vasaros, atostogos praeidavo pas senelę. Ji sakydavo: tu 15 minučių pas mane svečias, o paskui – viskas tavo. Visko išmokau pas ją – valgyti gaminti, tvarkos.
– Ko palinkėtumėte mamoms Motinos dienos proga?
– Nebijoti, kad esi kitokia, kad tampi kitokia. Būti mama – tai galimybė pamatyti pasaulį kitaip. Mano vaikai man labai daug davė.
Net akušerės specialybę galiausiai manyje subrandino mano pačios vaikai. Tik dėl asmeninės patirties dabar galiu patarti moterims, turinčioms vaikų.
Baimė yra pats menkiausias patarėjas mamai.