Susiradę ramesnę vietą parke, kol Jaroslavas žaidžia su Anieliumi, Juliana pradeda pasakoti kino filmą primenančią savo istoriją.
Jos pradžia verčia nusikelti dešimt metų atgal.
Tuomet svajonių, ateities planų ir jaunystės džiaugsmo kupina, niekuo iš kitų nesiskirianti abiturientė su savo klasės draugais vyko į paskutinio skambučio šventę.
Deja, joje merginai linksmintis taip ir neteko. Kraupi avarija Julianos gyvenimą ir ateitį apvertė aukštyn kojom, o kūną visiems laikams prikaustė prie vežimėlio.
Vis dėlto moteris žiauriam lemties nuosprendžiui rado jėgų pasipriešinti. Jaunatviškas užsispyrimas ir noras kabintis į gyvenimą buvo stipresnis nei skaudūs likimo smūgiai. Regis, neišsipildymui pasmerktos svajonės virto realybe. Juliana ištekėjo, baigė aukštąjį mokslą.
Moteris šiandien ne tik džiaugiasi sūnaus tariamu žodžiu „mama“, bet po širdimi jau ketvirtą mėnesį nešioja dar vieną gyvybę. Meiliu žvilgsniu lydėdama krykštaujantį Anielių, jauna mama prisimena sūnelio atėjimą į šį pasaulį.
„Labai nenorėjau, kad vaikas gimtų paskutinę metų dieną. Nors sąrėmiai prasidėjo ryte, į ligoninę susiruošiau vakare. Mama dar patarė, kad gerai pavalgyčiau, o nuvažiavus gydytojai negalėjo daryti cezario pjūvio būtent dėl to, kad buvau pavalgiusi. Taigi gimdžiau pati, sulauksi Naujųjų metų fejerverkų“, - prisimena Juliana.
Tuomet Anielius buvo pirmas Naujaisiais metais Vilniuje gimęs berniukas, pakeitęs savo mamos gyvenimą.
„Mano gyvenimą jis pakeitė nuo A iki Z. Anksčiau aš gyvenau sau, žiūrėjau tik savęs“, - sako J.Jakubauskienė.
Sėdint vežimėlyje rūpintis kūdikiu nebuvo taip sunku, kaip visi tikėjosi. Kitų pagalbos prireikdavo mažąjį vežant skiepams. Jauna mama neslepia, kad artimiausio žmogaus – mamos - parama ir pagalba jai buvo svarbi.
„Kai Anielius buvo kūdikis, man iš tiesų nebuvo taip sunku. Bet kai jis pradėjo vaikščioti – tada buvo sunkiausias laikotarpis. Mes gyvename prie judrios gatvės, ten mašinos važiuoja nuolat, tiesiog prižiūrėti vaiką man buvo sunkiau. Man tuomet jau reikėjo artimųjų pagalbos. Negalėjau išeiti su juo į gatvę, nes jis daug kur bėga, o aš negaliu taip greitai paskui jį“, - prisimena jauna mama.
Juliana pasakoja, kad dabar su sūneliu ir draugu dažnai keliauja, mėgsta lankytis ten, kur vaikams įdomu, stengiasi kuo daugiau visko Anieliui parodyti. Jauna mama teigia pastebinti aplinkinių reakcijas į juodu su sūnumi. Pasak jos, vieni šypsosi sakydami, jog tai gražu, kiti apsimeta nematantys ir kreipia žvilgsnį į kitą pusę.
„Lietuvoje į motinystę rateliuose kol kas žiūrima iš neigiamos pusės. Visi galvoja, kad neįgalūs žmonės gimdo tik neįgalius vaikus“, - sako moteris, pagimdžiusi sveiką ir itin aktyvų berniuką.
Kol Anieliui penkeri, jis mėgsta užsiropšti mamai ant kelių, ar valiūkiškai pastumdyti mamos vežimėlį, taip išreikšdamas savo meilę. Tačiau Juliana sako, dažnai pagalvojanti, kaip bus tuomet, kai Anielius suvoks, kad jo mama yra šiek tiek kitokia.
„Manau, kad jį reikia išauklėti taip, kad jis nesigėdytų, tiesiog parodyti, kad yra mamų, nevertų vaikų. Galbūt tai per žiauru, bet kiti vaikai išvis mamų neturi. Noriu, kad jis džiaugtųsi, jog nors tokią turi. Aš jam viską atiduodu, ir paskutinę kapeiką atiduodu jam, kad tik būtų patenkintas“, - kalba optimizmu trykštanti J.Jakubauskienė.
Nors Juliana kasdien skuba į darbą, tačiau laiko ir dėmesio gali skirti kur kas daugiau nei kitos mamos.
„Motinystė man – tai nepakartojamas dalykas. Aš esu laiminga dėl to, kad esu mama. Dievulis taip nusprendė, aš dėkoju jam. Kai kiekvieną rytą mano vaikas žadina mane, bučiuoja ir sako: „Mamyte, kelkis“, tas suteikia stiprybės, kelia tave. Dėl to verta gyventi“, - pokalbį užbaigia, regis, niekada šypsotis nepaliaujanti J.Jakubauskienė, pašaukdama sūnelį nuo supynių.