Pensininkai prieš saugumiečius: keista pagrobimo Maskvoje byla

Grobti turtuolių vaikus ir reikalauti išpirkos Rusijoje pastaruoju metu tampa įprasta.

Todėl iš pirmo žvilgsnio ir šį kartą buvo viskas įprasta – nusikaltėliai iš 20-mečio Ivano Kasperskio tėvų pareikalavo 3 mln. eurų išpirkos.

Tačiau Maskvoje dabar garsiai kalbama, kad tai buvo „netikras pagrobimas”.

Pirmiausia „netikru” šis pagrobimas pavadintas dėl pačios aukos elgesio.

I.Kasperskis ne tiktai mokosi Maskvos valstybiniame universitete, bet ir dirba savo motinos kompanijoje „InfoWatch”, kuri užsiima kompiuterinės ir internetinės informacijos saugumu.

Tačiau profesionaliai saugantis svetimas paslaptis vaikinas, pasirodo, yra atlapaširdis.

Socialiniame tinkle „Vkontakte” jis lyg ant lėkštutės pateikė visus duomenis apie save: su kuo gyvena (draugė Jekaterina Selina) ir kur – gatvę ir namo numerį, darbo adresą ir dar daug ką kita.

Maža to, skirtingai nei dauguma Rusijos turtuolių vaikų, Ivanas niekuomet neturėjo jokios asmeninės apsaugos.

Tuo tarpu net „Forbes” sudaromame ir viešai skelbiamame turtingiausių Rusijos žmonių sąraše tėvas dvejus metus buvo 129, o dabar jau – 125 vietoje.

J.Kasperskio turtas įvertintas 800 mln. JAV dolerių.

Kadangi antivirusinės programos kūrėjas ir įmonės „Kaspersky Lab.” vadovas J.Kasperskis turi du sūnus, apie Ivaną Amerikoje pasakytų, jog „jis vertas 400 mln. JAV dolerių”.

Todėl nenuostabu, kad nusikaltėliams nebuvo sunku susirasti savo auką naudojantis vien internetu.

Iš pradžių jie išanalizavo „Forbes” sąrašą, paskui internete paieškojo duomenų apie kelių rusų turtuolių vaikus.

Ivanas nusikaltėliams pasirodė tinkamiausia pagrobimo kandidatūra.

Pensininkai mėgo prabangą Tačiau ir banditai šioje istorijoje buvo kažkokie netikri. Mat pagrobimo sumanytojai – pagyvenę sutuoktiniai: 61 metų Nikolajus Saveljevas ir jo trejais metais vyresnė žmona Liudmila, taip pat jų 30-metis vedęs sūnus Nikolajus – dviejų vaikų tėvas, kurio žmona laukiasi.

Tiesa, prisidėjo ir du sūnaus bičiuliai. Štai ir visa gauja.

Nuo bet kurios įprastos šeimos ši gauja skyrėsi nebent tuo, kad labai mėgo prabangą.

Jau penkeri metai Saveljevai vyresnieji gyvena Pamaskvyje, į kurį persikėlė pardavę butą Maskvoje. Už gautus pinigus sodininkų bendrijoje „Rošča” nusipirko didelį žemės sklypą, pasistatė trijų aukštų namą ir prabangią pirtį.

Šeima turi du automobilius – ir ne kažkokius neįgaliųjų, o „Lexus” ir „Mercedes”.

Žmonos pomėgis – auginti šunis. Ji turi du būrų buldogų veislės šunis, kuriems parduotuvėje perka tik geros kokybės jautieną.

Nacionaliniame šios šunų veislės klube sutuoktinius Saveljevus visi gerai pažįsta ir atsiliepia tik teigiamai: geri, dėmesingi, tvirtos valios.

Beje, labai silpnos sveikatos. Pasak advokato, N.Saveljevas vyresnysis kenčia nuo diabeto, išemijos, aritmijos.

Apie L.Saveljevą jos vyras sakė: „Ji neturi blužnies, pusės kasos, turi skrandžio opą, kuri prieš metus taip kraujavo, jog vos netekau žmonos!”

Taigi į nusikaltėlius, juo labiau į pagrobėjus šie žmonės visiškai nepanašūs. Jei ne viena detalė – nemažos skolos. Didžiulio namo statyboms baigti, dviem prabangiems užsieniniams automobiliams įsigyti jie paėmė banko paskolas.

Tik kodėl tas paskolas jiems davė? Juk Saveljevai niekur nedirba. Nikolajus vyresnysis kurį laiką dirbo bendrovėje „Ekoprodukt-S” tiekėju, o anksčiau net kalėjime sėdėjo – buvo baustas už sukčiavimą.

Jo žmona Liudmila mėgino užsiimti verslu – įregistravo privačią bendrovę „Deva”, bet jai nesisekė.

Sūnus Nikolajus žaidė ledo ritulį, paskui dirbo klerku ledo ritulio klube „Dinamo”, bet neilgai. Jį suėmę operatyvininkai sako, kad vaikinas – kone beraštis. Net pasirašyti jam esą sekasi sunkiai.

Bet juk visi nori gerai gyventi! Štai ir užsiėmė namo statybomis paėmę paskolas. O kai atėjo laikas atsiskaityti, ryžosi nusikaltimui. Be jokių svarstymų ir sąžinės graužimo – lyg būtų susiruošę brakonieriauti.

„Esame seni, reikėjo pataisyti sveikatą”, – aiškino N.Saveljevas vyresnysis žurnalistams, kodėl ryžosi nusikaltimui.

Tiesa, kiek anksčiau operatyvininkams jis sakė, jog pinigų reikėjo skoloms sumokėti.

Jis neneigia savo kaltės, bet nepatenkintas, kad jį suėmė.

„Esu nepavojingas visuomenei ir nesirengiu kliudyti tyrimui”, – toks yra N.Saveljevo vyresniojo argumentas.

Pavojingi šie pagrobėjai ar ne – sunku spręsti. Bet pagrobimo metu jie elgėsi iš tiesų keistai. Mat teigiama, kad savo auką nusikaltėliai pagrobė atvirai – net neužsimovę kaukių. Negana to, įkaitą atvežė ne kur nors į slaptą vietą, o į savo namus, kurių pirtyje ir laikė visą savaitę.

Ar jie tikrai negalėjo suprasti, kad jei vaikiną grąžins tėvams, laisve mėgausis ne ilgiau kaip kelias dienas, nes šis pernelyg daug sužinojo?

Tiesa, kai kas teigia, jog banditai galėjo nesislapstyti todėl, kad net neketino grąžinti tėvams jo sveiko. Esą jis būtų buvęs nužudytas vos gavus išpirką.

Tačiau pagrobėjams vis tiek akivaizdžiai stigo profesionalumo. Juo labiau kad vienas jų – N.Saveljevo jaunesniojo bičiulis Aleksejus Ustimčukas buvo tokių reikalų profesionalas.

Šis gaujos narys tarnavo elitiniuose daliniuose – Federalinėje apsaugos tarnyboje (FAT). Toje, kuri saugo Kremlių, parlamentą, vyriausybę, aukščiausius šalies valdininkus ir Rusijos regionų gubernatorius.

Būtent A.Ustimčukas suplanavo ir pagrobimą. Iš pradžių sekė auką, paskui pakeitė operacijos vietą. Ivaną ketino sučiupti šalia jo namų, bet ten įrengtos vaizdo kameros, o priešais – milicijos punktas.

Dėl to pagrobimas buvo įvykdytas netoli „InfoWatch” biuro, kur dirba I.Kasperskis. Ten mažai žmonių, o pats biuras yra arti žiedinio kelio, kuris laikomas Maskvos riba. Todėl jei nusikaltimą būtų kas nors pastebėjęs, banditai būtų spėję palikti sostinės prieigas iki prasidedant gaudynėms.

Nežinojo, prieš ką užsimojo? Bet atsižvelgęs į tokią smulkmeną kaip stebėjimo kameros profesionalas iš FAT visiškai pamiršo daug svarbesnę aplinkybę – glaudžius pagrobtojo Ivano tėvo J.Kasperskio ryšius su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FST).

J.Kasperskis jau vaikystėje buvo moksliukas. 1982 m. jis baigė Maskvos valstybinio universiteto A.Kolmogorovo fizikos ir matematikos mokyklą-internatą Nr.18. Čia jis buvo pakviestas iš Novorosijsko, kur gyveno jo tėvai.

Paskui įstojo į Kriptografijos, ryšių ir informatikos institutą – intelektualiausią F.Dzeržinskio aukštosios KGB mokyklos padalinį. Taip J.Kasperskis tapo savas šioje žinyboje.

Paskui – tarnyba kariuomenėje, tiksliau – viename slapčiausių Gynybos ministerijos institutų, kurį jis iki šiol vadina Organizacija.

„Man apskritai pasisekė. Dalinio vadas buvo profesionalus kariškis, o du iš jo keturių pavaduotojų turėjo mokslinį laipsnį: vienas buvo technikos mokslų daktaras, kitas – fizikos ir matematikos daktaras. Todėl ten viešpatavo gana demokratiški įpročiai”, – taip savo gyvenimo periodą prisimena J.Kasperskis.

Ten Jevgenijus ir pradėjo kurti antivirusines programas, kurios jam atnešė šlovę ir pinigų.

Nors jo tarnyba armijoje truko tik 3,5 metų, tarnybiniame J.Kasperskio kabinete iki šiol kabo munduras su vyresniojo leitenanto antpečiais. Atminimui, ir ne tik – juk „buvusių čekistų nebūna”.

Saugumiečiai nepalieka savų bėdoje. Nejaugi FAT tarnavęs pagrobėjas to nežinojo? Juo labiau kad J.Kasperskį su KGB įpėdine FST sieja ne praeitis.

Bendrovę „Kaspersky Lab.” J.Kasperskis įsteigė 1997 metais, pasiūlius tuometei žmonai Natalijai – jų dviejų sūnų motinai. Ji anksčiau už sutuoktinį suprato, kad svarbu ne tik kurti geras programas, bet ir sumaniai jas pardavinėti.

Dabar „Kaspersky Lab.” produkcija sėkmingai parduodama ne tik Rusijoje (25 proc. pardavimo), bet ir Kinijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Japonijoje, JAV, Lotynų Amerikoje.

J.Kasperskis jau seniai tapo ne tik multimilijonieriumi, bet ir reikalingu žmogumi FST, kuri šalyje užima lyderio pozicijas pagal kompiuterinės technikos ir technologijų naudojimą.

Po Maskvą klaidžioja informacija, kad kurdami programas, saugančias asmeninius kompiuterius nuo visokiausių grėsmių, „Kaspersky Lab.” specialistai į savo programas įdeda ir tam tikrus modulius, atsakingus už informacijos surinkimą iš šių kompiuterių skenavimo metu.

Ši informacija esą perduodama į „Kaspersky Lab.” serverį antivirusinėms programoms atnaujinti. Toliau informacija siunčiama į specialų serverį, paskui apdorojama „atitinkamų organų specialistų”.

Kalbama, kad taip J.Kasperskio įmonė įvykdė uždavinį, kurį jai iškėlė Rusijos federalinė saugumo tarnyba.

Ir būtent už tai jos vadovas gavo valstybinį apdovanojimą iš paties Vladimiro Putino rankų.

Todėl savaime suprantama, jog komandiruotės Londone metu apie sūnaus Ivano pagrobimą ir reikalavimus sumokėti 3 mln. eurų išpirką išgirdęs J.Kasperskis nedelsdamas kreipėsi ne į policiją, o paskambino draugams ir partneriams į „Lubianką”.

Tolesnė įvykių eiga tebuvo technikos dalykas: gaują susekė, įkaito buvimo vietą nustatė.

Visus penkis nusikaltėlius suėmė be triukšmo, Ivaną išlaisvino ir perdavė motinai.

O Rusijos žiniasklaidoje pasirodė ditirambų specialiosioms tarnyboms – juk moka dirbti!

* Specialistų teigimu, Rusijoje vis didėja turtuolių vaikų grobimo banga ir toli gražu ne kiekvienas šių nusikaltimų atskleidžiamas.

* Prieš mėnesį Pamaskvyje be pėdsakų dingo aukštas pareigas bendrovėje „Lukoil” einančio Roberto Tesliuko duktė Viktorija. Mergina išvyko iš namų Gribkų kaime į Maskvą pas korepetitorių, bet iki dėstytojo taip ir nenuvažiavo.

* Dėl šio atvejo kyla vis daugiau klausimų. Pavyzdžiui, kodėl vieno turtingiausių šalies naftininkų duktė išvažiavo autobusu, o ne automobiliu? Tačiau V.Tesliuk neieškojo visa Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba – galbūt todėl ji vis dar nesurasta.

* Pagal panašų scenarijų 2009 m. rutuliojosi „Rosneft” viceprezidento Michailo Stavskio 19-mečio sūnaus Michailo pagrobimo istorija. Jis buvo sučiuptas vidury dienos šalia Rusijos naftos ir dujų universiteto, kuriame mokėsi.

* Vaikinas įkaitu buvo laikomas du mėnesius. Beje, išpirkos sumos banditai taip ir nenurodė. Pasirodo, nusikaltėliai ilgai svarstė, kiek reikalauti, nes išsigando pagrobimo paviešinimo žiniasklaidoje ir rengėsi sprukti kuo toliau.

* Vėliau paaiškėjo, kad M.Stavskio pagrobėjai priklausė grupuotei, kuri išpirkos tikslais grobė Maskvos verslininkus. Pinigai buvo nukreipiami gaujoms Kaukaze finansuoti.

* Daugėjant pagrobimo atvejų, turtingi žmonės vis dažniau išveža savo vaikus iš Rusijos. Apie tai neseniai prabilo ir žinomas kriminalistas Michailas Vinogradovas.

* Į klausimą, ar jis pataria išvežti vaikus tiems, kurie turi ką prarasti, M.Vinogradovas pasakė: „Patariu visiems, turintiems pinigų, kuriuos kas nors gali bandyti išlupti pasinaudodamas vaikais.”

* Jo žodžiais tariant, per metus Rusijoje pagrobiama 200–300 vaikų. Tokią padėtį Rusijoje apsunkina tai, kad „policija nepajėgi atskleisti tokių nusikaltimų, o Federalinė saugumo tarnyba pasinėrusi į kitą operatyvinį darbą”.