Afriką įsivaizdavau kiek kitaip – galvojau, kad ten vien dykumos, kupranugariai... Lėktuvui leidžiantis Ruandos sostinėje Kigalyje, pamaniau, kad pilotas pasiklydo, nes regimi vaizdai priminė Malaiziją, Australijos rytus, Brazilijos Amazonės upės regioną ar kažką panašaus. Čia buvo matyti žalios kalvos ir laukai, vandens sklidini ežerai, vaiski saulė ir vienas kitas lengvas debesėlis.
Pats niekaip nebūčiau sugalvojęs vykti į šią Rytų Afrikos valstybėlę, kurioje gyvena daugiau nei 11 mln. gyventojų ir kuri plotu perpus mažesnė už Lietuvą. Tai padaryti paskatino pažintis su Hermanu Šulcu, kuris nuo 1978 m. šiame krašte dirba misionieriumi.
H.Šulcas gimė 1939 m. Klaipėdoje. Po šešerių metų Kolobžege žuvo jo tėvas. Beje, šią dabar Lenkijos teritorijoje esančią vietovę jis žada aplankyti šiais metais.
Po karo Hermanas su motina ir broliu gyveno pabėgėlių stovyklose netoli Hamburgo, ir, jei 1954 m. nebūtų įstojęs į Vasario 16-osios gimnaziją, o vėliau – į Italijoje veikusią lietuvių brolių saleziečių gimnaziją, būtų tapęs tikru vokietuku, kaip ir kiti Klaipėdos krašto šeimų vaikai.
Po ketverių metų Hermanas tapo vienuoliu saleziečiu, o 1968 m., po ilgų filosofijos ir teologijos studijų Romoje, buvo įšventintas į kunigus.
Kapelionu jis dirbo Vasario16-osios gimnazijoje, vėliau – Lietuvių katalikų misijoje ir parapijoje San Paulo mieste, Brazilijoje.
1975 m. saleziečiai jam pasiūlė dirbti jų misijoje Afrikoje. Paruošiamieji darbai užtruko, reikėjo išmokti kelias kalbas (dabar jų moka devynias – aut.past.), tačiau 1978 m. jis atsidūrė Ruandoje.
Kaip Hermanas prisimena, meilės iš pirmo žvilgsnio šiai šaliai nepajuto, tiesiog tai buvo galimybė pradėti prasmingą veiklą. H.Šulcas atvyko beveik į tuščią vietą, kur tebuvo vienas kitas katalikas. Šv.Mišias reikėdavo aukoti kur nors lauke po medžiu, o gyventi – palapinėje.
Kaip ir saleziečiui Johnui Bosco, jam pirmiausia reikėjo rūpintis benamiais vaikais ir jaunimu. H.Šulcas pradėjo organizuoti skautų stovyklas, panašias į „Dainavos“ ar „Neringos“, kurios daugelį metų veikia Amerikoje.
Mintis pastatyti pirmą bažnyčią H.Šulcui kilo tada, kai jo globojamų berniukų paršiukai per šv.Mišias pradėjo knistis po altoriumi.
Misionieriška veikla sekėsi, katalikų skaičius sparčiai augo. Kunigo iniciatyva buvo pastatytos 5 bažnyčios ir įsteigtos 2 parapijos. 6 vietiniai jaunuoliai tapo kunigais ir dirbo tose parapijose, daugybė moterų ir vyrų vienuolių rūpinosi parapijiečiais.
Buvo pastatyti našlaičių ir pamestinukų namai, dirbtuvės, vaikai lankė mokyklas, kai kurie studijavo vietos ir Europos universitetuose.
1994 m. balandžio pradžioje įvyko tragedija. Atostogaudamas Hermanas netikėtai sužinojo, kad užpulta jo Jaunimo sodyba, išžudyti vaikai, o jo paties ieškoma. Su vokiečių turistų grupe kunigas atsidavė Jungtinių Tautų kareivių globai ir žudikų apšaudomu tanku buvo nuvežtas į Kigalio oro uostą bei išskraidintas. Kaip paaiškėjo vėliau, iš 120 jo globotinių vaikų gyvi liko tik 12, o bažnyčios virto žmonių skerdyklomis.
Kad bent šiek tiek suprastume, kas įvyko prieš 17 metų, turėtume aplankyti Kigalyje esantį genocido muziejų. Tuometė valdžia per kelias dienas išžudė tautos elitą, vadinamuosius tutsius, kurie sudarė apie 15 proc. krašto gyventojų.
Tutsiais belgų kolonistai XX a. vadino ruandiečius, kurie turėjo bent 10 galvijų, o likusiuosius vadino hutais. Pasinaudodami pirmaisiais belgai valdė kraštą. Katalikų misionieriai leido tutsiams išsimokslinti. Kraštui tapus nepriklausomu, hutų radikalai ėmė nekęsti tutsių, nuteikė prieš juos žmones ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, buvo per tas kelias dienas išžudyti.
Laimingai išsigelbėjęs Hermanas grįžo pas brolį, gyvenusį netoli Hamburgo. Apsispręsti grįžti atgal į Afriką ir viską pradėti nuo pradžių padėjo draugai vokiečiai. Jo globotinis, įšventintas į kunigus kaimyninėje Ugandoje, prašė, kad Hermanas kartu aukotų jo pirmąsias šv.Mišias gimtojoje Ruandoje. H.Šulcas sutiko.
Po trijų mėnesių jis, naujasis kunigas ir šeši gyvi likę globotiniai Musos vietovėje įžengė į bažnyčią, kuri dar visai neseniai buvo pilna lavonų.
Dabar H.Šulco Jaunimo sodyboje gyvena apie 150 našlaičių ir pamestinukų, jo įkurtą privačią vidurinę technikos mokyklą lanko 400 vaikų, ūkyje, dirbtuvėse ir kitur dirba keli šimtai žmonių. Parapijos darbui dėl didelio užimtumo skiriama mažiau laiko, tačiau naujiems vietiniams kunigams jis visada padeda.
Nereikia pamiršti, kad Ruanda yra viena iš neturtingiausių valstybių pasaulyje. Su kunigu teko lankyti, anot vietinių, pasiturinčias šeimas, nors jų kieme būdavo galima pamatyti tik vieną karvutę. Buvo gėda prisiminti, kad mes verkšlename dėl tariamo nepritekliaus.
Dar liūdnesnis vaizdas buvo ligoninėje. Vyrų palatoje visos 40 viena prie kitos sustatytų metalinių lovų buvo užimtos mirštančių ligonių, o juos slaugantys giminaičiai gulėjo ten pat. Ligoninė duoda lovą, čiužinį ir antklodę, kitais dalykais reikia pasirūpinti patiems.
Žinoma, kur prezidentas laimi 90 ir daugiau proc. balsų persvara, kur jo oponentas prieš rinkimus žūsta automobilio avarijoje, o gatvėje kas žingsnis sutinki apsiginklavusius kareivius ir policininkus, vyrauja formali demokratija.
Hermanas Ruandoje daug pasiekė, įgyvendino net tai, ko pats nesitikėjo. O ar ilgai jis ten dar liks?
Iš pokalbio paaiškėjo, kad jis norėtų grįžti į Kretingos rajone esančius Kėkštus, kur tėvų ūkyje prieš daugiau nei 10 metų įkūrė Jaunimo sodybą. Joje vasaromis svečiuojasi Lietuvos ir kitų šalių jaunimas, savaitgaliais lankosi kaimynų vaikai. Pastarųjų yra apie 40, daugumos jų tėvai paskendę naminės upėje.
Hermano svajonė – įsikinkyti žemaituką į karietą, užsidėti šiaudinę skrybėlę, įsikąsti cigarą ar pypkę ir vykti į Šimkus, kur palaidota ilsisi jo motina, suteikusi savo vaikui tiek daug energijos.