Kol Jurgita mėgino valyti mažylei nosį, Kristupas paskambino į ligoninę.
„Pasakiau, kad vaikui – dvi savaitės, jis dūsta. Paprašiau greičiau atvažiuoti. Kiekvienas medikas pasakys, kad tokia situacija gali baigtis dvejopai. Arba pavyks išlaisvinti nosį ir vaikas vėl pradės kvėpuoti, arba, jei užtruksi, baisu ir pagalvoti... O greitosios – nėra! Penkias, dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių!.. Galiausiai automobilis privažiuoja. Nuo mano skambučio buvo praėjusi valanda ir keturiasdešimt minučių...“, - prisimena K.Krivickas.
Kristupui atrodo, kad toks neatsakingumas – neatleistinas. Jis įsitikinęs, kad šios istorijos tęsinys pasieks teismą. Savo šeimai padarytą moralinę žalą jis įvertino vienu litu. „Svarbiausia, kad kaltieji būtų nubausti, o tokios istorijos nepasikartotų“, – sako trijų dukrų tėtis.