1964-1981 ir 1990-1991 m. A.Gedminas treniravo Lietuvos moterų rinktinę, 1962-1981 m. - Vilniaus „Kibirkšties“ krepšininkes, buvo vienas tuometės SSRS moterų rinktinės trenerių.
Pastaruoju metu A.Gedminas gyveno Druskininkuose.
***
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame vieną paskutinių "Lietuvos ryto" interviu su A.Gedminu. 2009 metų rugsėjo mėnesį trenerį kalbino žurnalistė Aldona Jankauskienė.
Krepšinio aistra gajesnė net už klastingą senatvės ligą
Kokia senatvės spalva? „Blanki“, – šyptelėjo 77 metų Algis Gedminas, nors saulės nutviekstas Druskininkų pušynas, į kurį vyras kasdien išeina pasivaikščioti, net akį rėžia savo ryškia žaluma. Bet praeityje garsus krepšinio treneris neabejojo: metai viską išblukina – ir gyvenimo spalvas, ir autoritetus. Tik prieš krepšinio aistrą jie – bejėgiai.
Kurorto parko takeliais baigdamas apeiti nedidelį ratą treneris paprašė: „Prisėskime“. Jis ilsėjosi neilgai – vos keletą minučių.
Tuomet pakilo ir iškart pasuko savo buto link. Antro rato per parką nebesuko – gana.Savo kasdienį maršrutą jis visuomet įveikia vienas – neturi pasivaikščiojimų draugo, nestabteli su kuo nors pasišnekučiuoti. Nors kartais visai nepažįstami vyresnio amžiaus žmonės su juo sveikinasi.
„Suprantu, kad jie atpažįsta mane kaip trenerį“, – įsitikinęs du dešimtmečius garsiąją Lietuvos moterų krepšinio komandą „Kibirkštis“ treniravęs ir į sportines aukštumas ją išvedęs A.Gedminas.
Legendiniu treneriu jis pradėtas vadinti jau seniai. Ar pats jaučiasi esąs krepšinio legenda?„Į senatvę viskas nublanksta. Pasidarai paprastas žmogus. Gyvenu paprastą pensininko gyvenimą ir juo nesiskundžiu. Niekada nesiskųsdavau“, – patikino A.Gedminas.
Jis liftu kilo į septintame aukšte esantį savo butą. Čia lauks iš darbo grįžtančios žmonos Onutės.Trylika metų jaunesnė sutuoktinė – didžiausia trenerio atrama. „Turiu gerą žmoną. Kitai toks nevykęs senis kaip aš visai sukritęs nepatiktų. O ji prižiūri mane, gerai maitina, viską daro“, – gyrė žmoną A.Gedminas.
Laukdamas jos grįžtančios iš darbo vyras nesirūpina pietumis ir nevaikšto į parduotuves pirkti produktų. Visa tai padaro žmona.„Dėl tos mano ligos taip yra – aš labai daug ką pamirštu“, – teisinosi A.Gedminas.
Prieš keletą metų gydytojai jam diagnozavo Alzheimerio ligą. Ar, kol ja nesirgo, labiau rūpinosi buitimi? „Ne“, – kiek kaltai ir kartu valiūkiškai nusišypsojo treneris.
***
Jis šypsosi dažnai. Į klausimus atsakinėja trumpai, nesileisdamas į išvedžiojimus ar pasvarstymus.Kai paskambinau susitarti dėl susitikimo, telefonu atsiliepęs A.Gedminas iškart pasakė: „Aš sergu Alzheimerio liga. Interviu beveik neduodu. Bet jų mažai manęs ir prašo“.
- Ar visiems taip skubate prisipažinti, kuo sergate? – paklausiau, kai susitikome.
- Ne, tokiais dalykais nesigiriama. Tai bjauri liga. Mano motina ja sirgo, paskutiniais metais prieš mirtį visai nesuvokė, ką darė. Bet pamaniau, jei nepasakysiu, gali būti sunkiau.
- Nesupyksite, jeigu apie tai parašysiu?
- Ne, nesupyksiu.
- Kaip sureagavote, išgirdęs tokią gydytojų diagnozę?
- Nepasakyčiau, kad labai susikrimtau, bet, žinoma, susikrimtau. Kas gyvenime yra lemta, tas ir įvyksta. Daugiau kaip prieš dešimt metų man buvo nustatytas prostatos vėžys. O dabar jis pradingo – visiškai nieko nebejaučiu. Visą gyvenimą beveik nesirgau, buvau sveikas, o į senatvę ligos išlindo.
- Ar dažnai pastaruoju metu jums tenka kalbėti apie krepšinį, rungtynes?
- Mano komentarų dabar retai kas prašo ir pats stengiuosi jų išvengti. Dėl tos ligos nelabai pasitikiu savo profesiniais gebėjimais. Nors kartais ir stebiuosi – galva dar šiek tiek dirba.
- Matyt, esate savikritiškas?
- Privalau būti savikritiškas – tokia profesija. Treneriu negali dirbti, jeigu nematai savo klaidų. Negaliu pasakyti, ar dabartiniai treneriai savo klaidas lengvai pripažįsta, bet matau, kad jų lygis yra kritęs. Jie dirba silpniau nei anksčiau.
- Visuomet garsėjote kaip griežtas trenerių kritikas.
- Toks ir esu. Ir sau drąsiai prisipažindavau, kad ne taip buvo, ir žaidėjoms nebijodavau to pasakyti. Tik vaikams, kuriuos treniravau Druskininkuose, to nesakydavau. Vaikams trūksta objektyvumo: jie trenerį myli ir jų akyse jis turi būti neklystantis.
***
Vos užsiminus apie krepšinį treneris atgijo. Pirmiausia pasikeitė jo veidas: surimtėjo, iš jo išnyko gyvenimu patenkinto ir su juo susitaikiusio seno žmogaus šypsena. Vyras vėl tapo profesionalu – svarstančiu, vertinančiu, analizuojančiu.
Visas krepšinio rungtynes per televizorių žiūrintis treneris šią savaitę nesitraukė nuo ekrano.
„Nepasakyčiau, kad Europos vyrų krepšinio čempionato laukiau su nerimu, bet trupučiuką nervinausi. Mūsų rinktinė neteko pagrindinių lyderių, o siekiant aukštų rezultatų ar prizinių vietų žaisti be lyderių labai sunku“, – anaiptol ne optimistinėmis savo prognozėmis dar prieš čempionatą dalijosi A.Gedminas.
Jis kartais nueina pasižiūrėti, kai Druskininkuose būna krepšinio varžybos ar krepšininkų stovyklos. Tačiau į šiemet čia surengtą vyrų rinktinės fizinio pasirengimo stovyklą nėjo. „Ten neįdomu. Jeigu būtų buvęs krepšinis, būčiau nuėjęs“, – prisipažino treneris.
Tais kartais, kai nueina, jis niekam nelenda į akis su savo patarimais.
„Galiu viską ramiai stebėti. Jeigu niekas nieko neklausia, nieko ir nesakiau. O jei teiraujasi, pasakau, ką manau“, – kalbėjo A.Gedminas.
Lygiai taip pat ramiai jis išmoko stebėti ir rungtynes per televizorių .„Aišku, nervinuosi, jaučiu susierzinimą, jeigu mūsiškiai blogai žaidžia, bet savo ūmaus temperamento nebedemonstruoju. Kažkada buvau ūmaus būdo – ir parėkaudavau, ir piktas būdavau. Paskui dažniausiai atsiprašydavau. Dabar jau to ūmumo nebeliko“, – atvirai apie savo charakterio pokyčius kalbėjo treneris.
Jis patenkintas, kad gyvena Druskininkuose, – ramu, gamta čia pat. Kartais, jeigu kas paveža, treneris važiuoja pagrybauti. Pats automobilio nebevairuoja – gydytojai uždraudė dėl ligos.
Negalėdamas vairuoti, A.Gedminas buvo priverstas atsisakyti vieno didžiausių savo gyvenimo pomėgių – žvejybos. Iš pradžių su tuo susitaikyti buvo labai sunku, o paskui apsiprato. „Dabar net pats stebiuosi – visai nebeliko noro žvejoti“, – kalbėjo treneris. Anksčiau jis labai mėgdavo valgyti savo sugautas žuvis, o dabar kitų sugautų visai nenori.
***
Kartais trenerį aplanko buvusios „Kibirkšties“ krepšininkės. Prieš keletą savaičių buvo atvykusi prieš devyniolika metų į Izraelį emigravusi, o šiuo metu JAV gyvenanti Vida Šulskytė-Beselienė. Tokie susitikimai A.Gedminui – labai malonūs.
„Nepasakyčiau, kad esu užmirštas, bet gana vienišas. Įpratusiam visą gyvenimą būti tarp žmonių dabar trūksta bendravimo. Nepaisant amžiaus, vienam būti sunkoka. Nepratęs aš taip. Užtat, kai grįžta žmona, vis šneku, šneku, nusibostu jai“, – juokėsi treneris.
Susitikę su buvusiomis krepšininkėmis jie daugiausia kalba apie asmeninį gyvenimą ir, žinoma, krepšinį. Viską, kas susiję su krepšiniu, anksčiau puikią atmintį turėjęs A.Gedminas iki šiol prisimena daug geriau nei kitus dalykus.
Ir detales, ir smulkmenas, ir neseniai vykusių varžybų rezultatus gali aptarinėti.„Dėl visų kitų dalykų daug sunkiau. Dabar turiu laiko ir skaitau knygas. Bet vieną knygą skaitau tris kartus iš eilės, nes perskaitęs nieko neprisimenu. Po trečio karto kažkas lieka atmintyje, bet papasakoti turinio negalėčiau“, – skėstelėjo rankomis treneris. Lyg atsiprašydamas, lyg apgailestaudamas.
Mums kalbantis suskambėjo telefonas. Skambino A.Gedmino žmona. Ji kasdien paskambina vyrui. Trumpai pakalbėjęs treneris padėjo ragelį ir atsisuko kaltai šypsodamasis: „Gavau pylos už tai, kad nežinau jūsų pavardės“.
Pasakau, nors prieš tai jau porą sykių buvau prisistačiusi. A.Gedminas naudojasi tik laidiniu telefonu. Mobilųjį telefoną turi tik žmona. Treneris juo niekada nesinaudojo. „Esate truputį senamadiškas?“ – paklausiau. „Kai kuriais klausimais – labai“, – nesigynė treneris.
Būdamas vienas A.Gedminas galvoja apie daug ką – krepšinį, žmones, šeimą. Daugiausia į galvą lenda prisiminimai: kaip žaista, kaip treniruota. Maloniausi gyvenimo epizodai – tai pergalės krepšinio aikštėse.
Blogų dalykų treneris tikino neprisimenantis. „Gal todėl, kad atmintis tokia prasta?“ – bandė atspėti priežastį. Kai nekamuoja blogi prisiminimai, ir gyvenimas atrodo šviesesnis.
„Dabar viskas atrodo daug optimistiškiau nei tuomet, kai į viską žiūrėdavau kritiškai. Kai pagalvoju apie gyvenimą, regis, jis gražiai praėjo“, – lyg save tikino treneris.
O kas išdrįstų su juo ginčytis?