R.Sikorskis: agresyvus, pasipūtęs ir prastas Lenkijos užsienio reikalų ministras

Jei manęs paprašytų įvardinti penkis agresyviausius, penkis labiausiai pasipūtusius, penkis blogiausiai jiems patikėtas pareigas atliekančius ir penkis labiausiai mane nuvylusius Lenkijos politikus, į kiekvieną minėtų grupių įtraukčiau tą patį Radosławą Sikorskį. Dar daugiau – pastarojoje (labiausiai mane nuvylusių politikų) grupėje jis be jokios konkurencijos užimtų pirmą vietą.

Ne kartą iš pažįstamų žurnalistų teko girdėti, kad R.Sikorskis nesupranta, kodėl anksčiau jį vertinęs palankiai aš tapau vienu aršiausių jo kritikų. Taigi, atėjo metas objektyviai pažvelgti į kadaise didžiulę mano politinę simpatiją.

R.Sikorskis imponuoja savo nepriklausomybe. Būtent šis jo bruožas teikė vilčių, kad politinis mąstymas bus iškeltas į kokybiškai naują lygį. R.Sikorskis, būdamas ministras Teisės ir teisingumo partijos (TTP) suformuotoje vyriausybėje, ne kartą leido suprasti, kad jam nėra gyvybiškai būtina dalyvauti politikoje ir jo negalima šantažuoti rinkimų sąrašais.

Tokia pozicija suteikė jam galimybę nesileisti valdomam griežtos partijos tvarkos ir nedalyvauti labiausiai abejotinuose partijos, kuriai jis priklausė, veiksmuose.

Galima būtų manyti, kad tai bus nuoseklus R.Sikorskio gyvenimo pasirinkimas. Jis būtų sumokėjęs už tai tam tikrą kainą, bet strateginėje perspektyvoje tikrai laimėtų daugiau. Tačiau atsitiko visiškai kitaip. R.Sikorskiui įšokus į Pilietinės platformos roges, iš jo nepriklausomybės – taip pat ir mentalinės – neliko nė pėdsako. Priešingai, ją pakeitė lojalumas naujiesiems vadovams. Pavadinti R.Sikorskio elgesį naujoje aplinkoje pataikūniškai „vazelininiu“ – reiškia pavartoti eufemizmą.

Iš pradžių ištikimo vasalo pasisakymus apie Donaldą Tuską dar buvo galima kaip nors pateisinti jo situacija, bet tai nereiškia, kad dėl to jie tapo mažiau gėdingi. Be abejo, Sikorskis įžengė į naują politinę aplinką, virš jo galvos buvo susitvenkę nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo debesys jam pakeitus „politinį klubą“, o naujoje aplinkoje tai visuomet laikoma trikdžiu, nes manoma, jog partiją pakeitusiu asmeniu negalima nei tikėti, nei pasitikėti.

Tokiomis aplinkybėmis vazelino porcija gali pasirodyti esanti būtina. Vis dėlto Sikorskio atveju tai buvo ne viena porcija, bet ištisos jo tonos, netgi ir tuomet, kai jis jau prasiskynė kelią prie partijos vicepirmininko posto.

Verta atskirai paminėti, kaip jis pakeitė politinę stovyklą. Matėme įvairių pavyzdžių, bet įsimintiniausi – Bogdano Borusevicziaus, Antonio Mężydłos, Paweło Zalewskio ir būtent R.Sikorskio perėjimo į Pilietinę platformą atvejai.

A.Mężydła išlaikė labiausiai nepriklausomą poziciją ir, panašu, kad sąžiningiausiai vertina ankstesnius partinius kolegas, o už tai dabartiniai kolegos „atsimoka“ nustumdami jį į šalį.

P.Zalewskis turėjo asmeninių priežasčių nuoskaudų, patirtų iš Jarosławo Kaczyńskio, tad daugybę kartų, jau palikęs TTP, liejo tas nuoskaudas pasisakydamas apie minėtos partijos suformuotos vyriausybės vykdomą užsienio politiką. Dažnai tai būdavo neteisinga ir pernelyg viską supaprastinanti nuomonė.

Vis dėlto tai niekis, palyginti su tuo, kaip su TTP atsisveikino R.Sikorskis. Lenkijos politikoje tikriausiai nėra buvę tokio atvejo, kad partiją keičiantis asmuo taip tūžmingai, arogantiškai ir agresyviai pultų savo ankstesnės stovyklos kolegas. Tas pats politikas, kuris, būdamas TTP senatorius ir jos vyriausybės ministras, daugelį kartų teigė, kad J.Kaczyńskis yra labai gabus ir greitai besimokantis veiksmingo valdymo politikas, pakeitęs stovyklą, J.Kaczyńskio valdymą apibūdindavo tik blogiausiais žodžiais.

Be jokių abejonių, kyla klausimas – kodėl jis taip ilgai priklausė tokiai, anot jo, niekam tikusiai partijai ir kodėl tiek mėnesių buvo ministru vyriausybėje, kuriai vadovavo toks politikas-kenkėjas, kaip J.Kaczyńskis? Žinoma, Pilietinės platformos partijoje niekas jo to nepaklausė, o ir žurnalistai kažkaip nesumojo pasiteirauti. Tad iki šiol šis klausimas liko neatsakytas.

R.Sikorskiui įstojus į Pilietinės platformos partiją, jo elgesys tapo nevaržomas, ir jau tik naiviausi rinkėjai vis dar galėjo leistis klaidinami jo kuriamo britų džentelmeno įvaizdžio. Tie, kas nelinkę pamiršti praeities įvykių, užsienio reikalų ministro pavardę visiems laikams sies su paniekinančiu atsiliepimu apie velionio prezidento Lecho Kaczyńskio išvyką į Tbilisį („prezidentas, besišlaistantis Kaukazo kalnuose“) ar chamiškais šūkaliojimais ikirinkiminiame susitikime Bydgoščiuje („buvęs prezidentas Lechas Kaczyńskis!“).

Minėta pirma situacija parodo, kaip partinės propagandos įsakai sunaikino R.Sikorskį, kaip racionaliai mąstantį politiką. R.Sikorskis puikiai suvokia, kokią reikšmę turėjo prezidento J.Kaczyńskio vizitas Tbilisyje ir kiek tai prieštaravo D.Tusko vyriausybės užsienio politikos linijai.

Neabejotinai, toks disonansas įstūmė jį į keblią padėtį, tačiau tas paniekinantis smuklės lygio pasisakymas apie tokį svarbų ankstesnio prezidento žingsnį rodė paties pasisakančiojo menkumą.

Tas pats pasakytina apie arogantišką pastabą, kad prezidentas gali būti žemas, bet ne menkas. R.Sikorskio demonstruotas Oksfordo lygis dingo – jo vietą užėmė iš frako kišenės kyšanti plūgo rankena.

R.Sikorskis nuo pat pradžių pakluso partinės strategijos įsakams naikinti politinius oponentus. Tapęs užsienio reikalų ministru jis aiškiai konstatavo: viskas, ką šitoje srityje yra nuveikusi TTP vyriausybė ir ką nuveikė ir daro prezidentas L.Kaczyńskis, yra blogai. Viskas, ką mes – Pilietinė platforma – darome, yra visapusiškai teisinga ir gera. Tokia pozicija, nebūdinga, pavyzdžiui, ministrui Bogdanui Zdrojewskiui, užsitraukė jam nepasitikėjimą.

R.Sikorskis pradėjo kurti ideologiją tokiai atsivertėlio pozicijai paremti. Savo politikai ir jam pritariantiems publicistams paremti jis suskirstė politiką į „Jogailos“ ir „Piasto“ politiką. TTP ir prezidento Kaczyńskio vykdyta „Jogailos“ politika tariamai buvo paremta svajų ir didybės manijos, o R.Sikorskio įgyvendinama „Piasto“ politika yra „pagarbą skatinanti kietojo realizmo ir saiko“ politika.

Čia ne vieta nuodugniau analizuoti šią klaidinančią dichotomiją. Padariau tai daugybėje kitų tekstų. Man aišku, kad R.Sikorskis iš pradžių priėmė jam primestą politinę liniją, o jau po to pradėjo mąstyti, kuo ją pagrįsti.

Reikėtų pripažinti, kad 2009 m. rugpjūčio pabaigoje, publikuodamas savo tekstą dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, kuriame jis lygino minėtas užsienio politikos paradigmas, R.Sikorskis atliko vienintelį rimtesnį bandymą pagrįsti savo požiūrį į tarptautinius reikalus. Daugiau tokių bandymų nebebuvo.

Vergiškas partijos rėmimas buvo susijęs ne tik su užsienio politikos klausimais. R.Sikorskis prisijungė prie kampanijos, siekusios apdrabstyti purvais knygos „Lechas Wałęsa. Biografijos priedas“ autorius. Per šventę, skirtą Nobelio premijos įteikimo buvusiam „Solidarumo“ lyderiui metinėms paminėti, R.Sikorskis guviai šūkavo iš scenos: „Pone Lechai, nekreipkite dėmesio į tai, ką apie jus rašinėja įvairios moralinės neūžaugos!“

Mūsų bendravimas jau tada buvo labai padrikas, tad neturėjau progos paklausti, ar jis sąmoningai prisijungė prie žodžio laisvės ir mokslinių tyrimo ribojimo kampanijos. Man buvo aišku, kad R.Sikorskis nieko nedetalizuos. Jis tapo vienu iš Pilietinės platformos priešakinių beatodairiškai visą daužančių „spragilų“.

Kita sritis, kurioje R.Sikorskis taip pat nuvilia, yra požiūris į valdžią ir iš to gaunamą naudą. Čia kaip tik negalima apkaltinti užsienio reikalų ministrą nenuoseklumu. Jei perskaitytumėte mano interviu su R.Sikorskiu „Dekomunizuotas ruožas“, įsitikintume, kad R.Sikorskiui, apie kurį buvo žinoma, kad jis, švelniai tariant, taupiai naudoja savo privačias lėšas, visuomet buvo svetimas britiškasis požiūris, pagal kurį viešieji reikalai griežtai atskiriami nuo partinių, ar juo labiau nuo privačių. Jau tuomet jis gynė teisę vežioti savo vaikus į mokyklą tarnybiniu automobiliu.

Tapęs Pilietinės platformos vyriausybės nariu, R.Sikorskis nebesivaržė. Jis pasipiktino, kai dienraštyje „Fakt“ buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kad ministras sumokėjo tarnybine kortele už savo draugų vakarienę. Po to buvo kilę ginčų dėl prabangių baldų ministerijai, sau pačiam priskiriamų premijų ir dėl kolegos, kito vyriausybės nario Jaceko Rostowskio, dukters įdarbinimo savo kabinete.

Pastarosios temos ministras niekada nekomentavo, nes veikiausiai mano, kad tai savaime suprantamas dalykas. Taigi ir šiuo atžvilgiu R.Sikorskis nė kiek nepanašus į britą, jis veikiau yra iki kaulų smegenų lenkas, netgi, sakyčiau, Lenkijos Liaudies Respublikos laikų lenkas.

Su tuo glaudžiai susijęs tiesiog karikatūrinis Sikorskio jautrumas, kai kalbama apie jį patį. Jis sugebėjo pusvalandį skųstis per pokalbį telefonu, kad jam mažai moka, todėl jam priklauso papildomos išmokos. O pirmas jo įrašas „Twitter“ tinklaraštyje po kelių mėnesių pertraukos buvo apie tai, kad jis neturi ir niekada nėra turėjęs „Rolex“ firmos laikrodžio.

Pastaruoju metu R.Sikorskis įsitraukė į kovą su neapykantą kurstančiais pasisakymais internete. Kartu su dienraščio „Gazeta Wyborcza“ klakeriais jis reikalauja persekioti tuos, kurie forumuose rašinėja apie jį nemalonius žodžius. Dėl tokių įrašų politikas padavė į teismą dienraščius „Fakt“ ir „Puls Biznesu“.

Sunku atsispirti įspūdžiui, kad tokiu būdu R.Sikorskis nusirito iki totalaus apsijuokimo, tačiau pats to akivaizdžiai nepastebi. Neblogas vaizdas: didelės europinės valstybės užsienio reikalų ministras savo brangų laiką eikvoja ieškodamas internete jį ir jo žmoną įžeidžiančių komentarų ir po to kankina generalinį prokurorą siekdamas, kad būtų pradėti tyrimai. Nesunku įsivaizduoti, ką rašinėtų „Gazeta Wyborcza“, jei tokių veiksmų būtų ėmusis R.Sikorskio pirmtakė.

Pagaliau priėjome ir katastrofos Smolenske, jos tyrimo ir su tuo susijusių Lenkijos–Rusijos santykių klausimą. Pastarojoje srityje R.Sikorskis vėl dedasi esąs didysis realistas, nors iš tikrųjų yra – pasinaudosiu savo kolegos iš dienraščio „Uważam Rze“ apibūdinimu – tik kišeninis Talleyrand’as (Prancūzijos užsienio reikalų ministras, sugebėjęs išsilaikyti šiame poste ir prie Napoleono ir prie jį su užsienio pagalba nuvertusių Burbonų – red. pastaba).

Vergiškas paklusnumas neturi nieko bendra su realistiniu Lenkijos ir Rusijos santykių vertinimu. Tam tikru metu buvo galima susidaryti įspūdį, kad Sergejus Lavrovas tapo Lenkijos užsienio reikalų ministerijos rezidentu.

Vykstant Smolensko katastrofos tyrimui, R.Sikorskis nuo pat pirmos akimirkos užėmė aiškią poziciją. Jau balandžio 10 d. jis pareiškė, kad dėl įvykusios katastrofos kalti pilotai. Šiuo atveju R.Sikorskis yra radikaliausios srovės atstovas: prezidentas be reikalo lindo į Katynę, rusai elgėsi tiesiog puikiai, o bet kokios kritiškos pastabos apie tyrimą – tai sąmyšio kėlimas.

Belieka klausti - kas lėmė tokį kadaise daug žadančio politiko nuopuolį? Juk nėra jokio rimto pateisinimo, paaiškinančio R.Sikorskio pozicijos pakeitimus daugelyje frontų. Galima sakyti, kad visi teigiami jo bruožai negrįžtamai dingo, o visi neigiami bruožai radikaliai paaštrėjo.

Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ankstesniuose R.Sikorskio bandymuose siekti NATO generalinio sekretoriaus pareigų. Anuomet dienraštyje „Rzeczpospolita“ rašiau, kad jo sėkme netikėjo niekas Europoje, išskyrus jį patį. Ir niekas to nenorėjo. Tačiau R.Sikorskis buvo įsitikinęs, kad turi nemažai galimybių – juk jis toks puikus kandidatas.

Perdėtas ambicingumas, polinkis į infantilų elgesį, visiškas nuojautos neturėjimas, stulbinantis pasipūtimas ir arogancija. Panašu, kad senasis R.Sikorskis – politikas, turėjęs (kaip ir kiti) tam tikrų neigiamų bruožų, bet kartu teikęs vilčių, kad visuomeninis Lenkijos gyvenimas pakils į naują lygį, – negrįžtamai dingo.

Džeimso Bondo nuotykių 21-oje dalyje „Casino Royale“ yra scena, kurioje Bondas nori įlipti į liftą su pagrindine heroje Vesper Lynd. „Čia nepakaks vietos man ir tavo ego“, – sako Vesper. Panašu, kad R.Sikorskio ego nepakaks vietos ir mūsų galaktikoje.