S.Meck iš Geitersbergo miesto praėjusią savaitę per iškilmingą ceremoniją atsiėmė dokumentą, liudijantį, kad ji įgijo muziko specialybę.
Aukštąjį mokslą baigiantys vidutinio amžiaus žmonės – anaiptol ne naujiena.
Tačiau S.Meck atvejis išskirtinis tuo, kad moters gyvenimas tarsi iš naujo prasidėjo jai sulaukus 22 metų.
Būtent tuomet, 1988-ųjų vasarį, jaunai dviejų vaikų motinai ant galvos užkrito palubėje kabėjęs elektrinis ventiliatorius. S.Meck po savaitės atsibudo ligoninėje, bet neprisiminė absoliučiai nieko.
Moteris neprisiminė nei kas ji, nei savo vyro ir vaikų. Ji beveik nemokėjo kalbėti, vaikščioti, valgyti, juo labiau – rašyti ir skaityti.
„Ji atsibudo būdama Su 2.0., – kompiuterinį palyginimą rado S.Meck vyras Jimas, pats dirbantis kompiuterinių sistemų inžinieriumi. – Ji buvo paleista iš naujo.”
Prisiminimai visiškai dingo
Jimas vienintelis atsimena, kas nutiko vieną 1988 metų vasario dieną. Lemtingąjį vakarą Su sukiojosi virtuvėje – ruošė makaronus su sūriu.
Staiga 6 mėnesių sūnelis Patrickas pasiprašė paimamas ant rankų. Motinos judesys buvo per staigus – kūdikio kūnelis užkliudė palubėje kabantį ventiliatorių ir jis išsijudinęs nukrito. Tiesiai Su ant galvos.
Po savaitės, moteriai atsibudus iš komos ir ją ištyrus magnetinio rezonanso tomografu, medikai konstatavo, kad Su visiškai prarado atmintį.
Būseną, į kurią po traumos pateko Su, gydytojai įvardijo kaip retrogradinę amneziją.
Tokiais atvejais neatsimenami įvykiai iki incidento. Retrogradinė amnezija dažnai pavadinama Holivudo amnezija, nes ji retai ištinka žmones realiame gyvenime, o ne filmuose.
„Jausmas buvo toks, lyg Su būtų mirusi, – tvirtino Jimas. – Visa jos lig tol buvusi asmenybė tiesiog prapuolė.”
Augdama nuolat maištavo
Su neprisiminė, kad su savo vyru Jimu susipažino prieš penkerius metus viename Ohajo universitete.
Neprisiminė ir to, kad nutraukė studijas, kai jas baigė Jimas, už jo ištekėjo ir netrukus susilaukė pirmagimio Benjamino.
Po metų gimė Patrickas.
Su Miller, vėliau pasikeitusi pavardę į vyro – Meck, buvo maištinga paauglė. Kadangi mokykloje buvo dar trys Sue Miller, mergina pasikeitė savo vardą, ir Sue tapo Su.
„Aiškiai atsimenu, kad Su buvo kone chuliganė. Šeimoje ji su visais pykdavosi, trankydavo durimis, o savo kambaryje itin garsiai mušdavo būgnus”, – prisiminė Su brolis Markas Milleris.
Artimieji tapo nepažįstamais
Atsibudusi iš komos Su neprisiminė nieko. 22 metai jos praeities dingo be pėdsakų.
Keli prisiminimų blyksniai vis dėlto buvo – pavyzdžiui, moteris kelis kartus pajuto, kaip galvoje suskambo būgnų garsai.
Kitą kartą Su prisėdo prie pianino ir staiga sugrojo vieną vaikystėje mokėtą kūrinį. Sugrojo vienintelį kartą – šis prisiminimas daugiau negrįžo.
Visi draugai, giminės ir artimieji Su dabar buvo keisti nepažįstamieji.
„Prisimenu, kaip pirmąkart įžengiau į ligoninės palatą, – pasakojo vyresnioji Su sesuo Barb Griffiths. – Džiugiai paklausiau: „Labas, Su, kaip laikaisi?”
O ji į mane pažiūrėjo tuštutėliu žvilgsniu.
Buvo akivaizdu, kad Su manęs visiškai neatsimena. Dievaži, mane tai taip sukrėtė.”
Iš naujo mokėsi skaityti
Ligoninėje Su praleido du mėnesius.
Prieš grįždama į namus ji buvo iš naujo išmokyta važiuoti dviračiu, paruošti ką nors valgyti ir skaityti – iš pradžių vaikiškas knygutes.
Su padėjo jos vyras, kiti giminaičiai ir pasamdyta tarnaitė. Tačiau grįžti į jaunos žmonos ir motinos gyvenimą buvo neįtikėtinai sunku.
„Vietoj gyvenimo prasmės žiojėjo didžiulė skylė.
Kas aš? Kodėl susituokiau su šiuo vyru, kodėl gyvenu šiame name, kodėl susilaukiau vaikų?” – tokius klausimus teigė nuolat sau uždavusi jauna moteris.
„Visada mąsčiau, ką man dabar daryti. Koks planas? Koks tikslas? – pridūrė Su. – Ar aš turiu būti naujoji Su, ar turiu bandyti būti tokia, kokia buvau anksčiau?”
Kasdienybę moteriai apsunkino ir tai, kad kelias savaites po traumos ji nesugebėjo kaupti naujų potyrių – kitaip tariant, kiekvieną rytą Su atsibusdavo vėl pamiršusi, kas esanti ir kas ją supantys žmonės.
Nerasdavo savo namų
Praėjo keleri metai, kol Su pagaliau galėjo atsiminti, kurioje prekybos centro stovėjimo aikštelės vietoje pastatė automobilį.
O važiuodama namo moteris ilgai sukdavo ratus po rajoną, vis spausdama nuotolinį garažo atidarymo pultelį – kol pamatydavo atsidarančius vartus.
Namiškiai Su netruko juokais praminti Netvarkos fėja. Ji nuolat pamiršdavo, kur padėjo vieną ar kitą daiktą.
„Išgerdavome pieno, tuomet jį padėdavome atgal į šaldytuvą, o po kelių minučių pienas būdavo dingęs. Kur – niekas nežinodavo”, – pasakojo vyriausias Su sūnus Benjaminas.
Į mokyklą – kartu su sūnumi
Su iki šiol neatsimena, kaip gimė dabar jau 24 metų Benjaminas ir metais už jį jaunesnis Patrickas.
Nuo pat gimimo moteriai pažįstama tik 18-metė Kassidy.
Moteris pripažįsta: „Aš iki šiol neatsimenu beveik nieko. Prisiminimai negrįžo.”
Jai padėjo motina, į albumą sudėjusi visas Su vaikystės ir paauglystės nuotraukas.
„Su, tai – tavo gyvenimas”, – užrašyta ant albumo viršelio.
Su prisimena, kad kai jos vaikai dar mokėsi mokykloje, ji į mokymo įstaigą eidavo drauge su savo atžalomis – pasislėpdavo bibliotekoje ir godžiai skaitydavo.
„Augau galvodamas, kad į mokyklą reikia eiti ir man, ir mano mamai”, – juokėsi Benjaminas.
Sėkmingai baigė studijas
2007-aisiais, praėjus 19 metų po nelaimingo atsitikimo, Su išleido vaikus į universitetą ir susimąstė, kad galbūt ir jai praverstų pasimokyti. Netrukus moteris pati pravėrė universiteto duris. Geitersberge ji pradėjo studijuoti muziką.
„Paklausiau vaikų, ką reikia atsinešti į paskaitas, kaip patogiau užsirašinėti dėstytojų mintis, kaip mandagiai užduoti klausimus”, – pasakojo Su.
Buvo nelengva – Su sunkiai sekėsi skaičiuoti. Ji taip pat lėtai skaitė – įveikti vieną puslapį užtrukdavo tiek pat laiko, kiek jos vyrui – aštuonis.
Tačiau praėjo ketveri metai, ir diplomas – Su kišenėje. Moteris netgi buvo paskirta universiteto garbės nare.
„Prieš traumą ji buvo itin užsispyrusi. Dabar matyti, kad šis Su bruožas niekur nedingo”, – džiaugėsi Su sesuo Barb. („The Washington Post”, AP, LR)