Skandalas Niujorke Prancūziją apgaubė absurdiškais mitais

Turbūt kitaip ir negalėjo būti. Kaltinimai trumpiniu DSK Prancūzijoje vadinamam vienam iškiliausių šalies politikų D.Straussui-Kahnui netruko virsti pretekstu daryti labai toli siekiančias išvadas ir apibendrinimus.

Užsieniečiams ši istorija tapo puikiu pavyzdžiu iliustruojant seną klišę apie Prancūziją – neva legendinį šios šalies žmonių paleistuvavimą ir aistrų nevaldančių vyrų nebaudžiamumą.

Žvelgiant iš Lietuvos apie prancūzus vyrus turbūt galima susidaryti dar baisesnį įspūdį. Jį kursto tragiška prancūzės aktorės Marie Trintignant žūtis 2003 metų vasarą Vilniuje nuo savo draugo dainininko Bertrand’o Cantat smūgių.

Taigi, kad prancūzai savo moteris gali užmušti savo rankomis, mes jau žinojome. O štai neseniai Niujorke paaiškėjo, kad šios šalies vyrai – dar ir prievartautojai. Lytinio priekabiavimo ir minėti neverta. Prancūzijoje jis esą – kasdienė banalybė.

Visa tai skamba tarsi nevykęs vienų tautų apie kitas kuriamų anekdotų pavyzdys. Tačiau panašų įspūdį apie Prancūziją jau galima susidaryti ir skaitant rašinius ir komentarus JAV bei britų žiniasklaidoje.

„D.Straussas-Kahnas: kodėl prancūzės moterys su tuo taikstosi” – visą rašinį Prancūzijoje neva labai plačiai išvešėjusiai lytinio priekabiavimo kultūrai skyrė britų dienraštis „The Telegraph”. Šią temą aptarinėjo ir daugelis kitų.

Tačiau pačios prancūzės, ko gero, nelabai supranta, apie kokį taikstymąsi kalbama.

Pirmosios dėl DSK skandalo Prancūzijoje ryžtingai prabilo feministės. O feminisčių organizacijos šioje šalyje nuo seno stiprios. Pernelyg daug valdžios besigviešiantiems ir moteris skriausti ketinantiems vyrams jos moka pasipriešinti.

Tas feminisčių ir feministų (organizacijoje dalyvauja ir vyrai) aktyvumas, be kita ko, galėtų būti pirmas signalas, kad Prancūzijoje moterys tikrai nėra taip lengvai mindomos, kaip skubotai linksta manyti užsienio žiniasklaida.

Šį kartą prancūzės moterys – ne vien aktyvios feministės – pirmiausia pasipiktino, kad užgriuvus cunamį primenančiai naujienai iš Niujorko politikai ir apžvalgininkai iš pradžių išskirtinai minėjo vien DSK nekaltumo, kol kaltės neįrodė teismas, principą.

Galima jo auka – jį apskundusi kambarinė ir galimos šios moters kančios Prancūzijoje pirmąsias dvi dienas buvo visiškai pamirštos. Ir politikų, ir pačių žurnalistų. Būtent į tai dėmesį pirmiausia atkreipė pačios prancūzės, o ne britai ar amerikiečiai.

Tiesa, norintys rasti moteris žeminančios „priekabiavimo kultūros” pavyzdžių taip pat galėjo trinti rankas. Keli garsūs prancūzai vyrai sau leido tikrai kvailus seksistinius, moteris žeminančius ir net išžaginimą, kaip baisų nusikaltimą, menkinančius komentarus.

„Juk tame viešbučio kambaryje niekas nemirė”, – pareiškė buvęs kultūros ministras socialistas Jackas Langas.

Dar toliau į lankas nuvairavo kairiojo savaitraščio „Marianne” žurnalistas Jeanas Francois Kahnas. Jam pasirodė, kad pernelyg daug triukšmo keliama dėl nieko – tarnaitės „pamaigymo”.

Tačiau tokie pareiškimai šalyje nebuvo nuleisti negirdomis – jie iškart sukėlė tikrą audrą.

Netrukus buvo išplatinta kelių moterų organizacijų peticija „prieš kompleksų nejaučiantį seksizmą”.

Šios savaitės viduryje tą dokumentą jau buvo pasirašę daugiau nei 23 tūkst. moterų ir vyrų – tarp jų nemažai politikų ir politikių.

Kovodama su lytiniu priekabiavimu ir smurtu Prancūzija yra apsiginklavusi tikrai ne blogesniu teisiniu arsenalu nei D.Straussą-Kahną sulaikiusi JAV teisėsauga.

Tiesa, skundų dėl priekabiavimo Prancūzijoje išties pasitaiko retai. Reikia pripažinti, jog čia dar nėra visuotinai priimta, kad tai – rimtas nusikaltimas.

Kita vertus, DSK skandalas Prancūziją jau paskatino diskutuoti, kada ir kiek galima rašyti apie kartais nežabojamą, ties priekabiavimo riba balansuojantį šios šalies politikų ar pareigūnų elgesį.

Mat buvęs TVF vadovas jau seniai turėjo donžuano reputaciją. Tačiau iki jo sulaikymo iš to tik būdavo pasišaipoma per privačius vakarėlius.

Prancūzai labai gerbia asmeninį gyvenimą ir mano, kad politikas į jį turi lygiai tokią pat teisę kaip bet kuris kitas pilietis.

Politikai čia vertinami pagal gebėjimus tvarkyti valstybės reikalus. Santykiai su žmona, meilužės ir kiti paklydimai paliekami vien jų pačių sąžinei.

Tačiau sulaikius DSK Prancūzijoje pasipylė liudijimai apie jo polinkį flirtuoti kone kiekviena pasitaikančia proga. Ypač su žurnalistėmis. Žiniasklaidos atstovams esą jau seniai žinoma, kad moteriai su šiuo politiku kabinete geriau nelikti vienai.

Kitaip tariant, politikas esą dažnai peržengdavo paprasto flirto ribas ir užmindavo ant tos raudonos nusikalstamo lytinio priekabiavimo linijos.

Užsienio žiniasklaida šią informaciją perėmė pasigardžiuodama. Kai kas iš jos išpūtė visas fantazijos ribas viršijantį burbulą. Nesivarginta net atskirti, kad flirtas arba neištikimybė yra viena, o mėginimas išžaginti – visai kas kita.

DSK ir jo silpnybės iškart tapo kone bendrine tiesa apie Prancūziją. Taip šioje šalyje esą elgiasi dauguma valstybės vyrų ar įmonių vadovų. Dar du trys panašūs pavyzdžiai, ir prašom – visa išsami teorija.

Žibalo į ugnį šliūkštelėjo ir prancūzės rašytojos bei žurnalistės Tristane Banon pareiškimas. Per savo advokatą moteris pranešė, kad 2002 metais DSK ją lytiškai užsipuolė per interviu ir dabar ji planuoja pateikti skundą.

Tačiau galiausiai T.Banon persigalvojo ir per savo advokatą paskelbė, jog nenori tapti amerikiečių teisėsaugos instrumentu, ir ypač nepageidauja, kad byla Niujorke vienaip ar kitaip būtų siejama su jos atveju.

„Jeigu T.Banon ir D.Straussas-Kahnas turės ką vienas kitam pasakyti, tai bus padaryta Prancūzijoje ir pagal mūsų šalyje jos piliečiams taikomas teisines normas”, – sakė advokatas.

Bet įsismaginus liudijimų apie netramdomą DSK meilę moterims bangai atsirado ir prancūzių žurnalisčių, kurios ėmė ginti ne tiek šį politiką, kiek, regis, jau seniai prarastą realybės jausmą.

„Visos moterys žurnalistės tikrai nepatyrė DSK priekabiavimo” – jau savo rašinio pavadinimu tarsi manifestą skelbė trys politikos tema rašančios žurnalistės iš dienraščių „Le Monde”, „Liberation” ir „Le Parisien”.

„Sakyti, kad moters žurnalistės vienos negalima siųsti pas DSK imti interviu, yra visiškai klaidinga”, – teigia su politiku keletą mėnesių ar net metų bendravusios žurnalistės Nathalie Raulin, Virginie Malingre ir Nathalie Segaunes.

„Nėra abejonių, kad DSK linkęs į flirtą. Kartais – įkyrų. Tačiau mes nė karto nepatyrėme jokio jo smurto arba grasinimų. Jeigu būtų taip nutikę, savo dienraščiuose apie tai būtume parašiusios”, – tvirtina jos.

Aš imti interviu iš DSK neturėjau progos. Tačiau kartą – 2004 metų birželį, vos Lietuvos įstojus į ES – su šiuo politiku teko dalyvauti diskusijų laidoje per televiziją „France 2”.

Iš tokio epizodo, žinoma, negalima daryti nė menkiausios išvados. Ir vis dėlto – kokį įspūdį jis paliko?

Šilto, nearogantiško, naujosioms ES narėms labai atviro asmens įspūdį. Jo draugiškumas gal net padėjo įveikti dalyvaujant tokiose televizijos laidose neišvengiamą jaudulį.

DSK taip pat padarė žaismingo vyro įspūdį. Su šypsena jis pasisveikino dar grimo kambaryje, per veidrodžio atspindį, o paskui priėjo, paspaudė ranką ir prisistatė. Lygiai taip pat mandagiai po laidos nepamiršo atsisveikinti, priešingai nei keli kiti garsūs jos dalyviai.

Šiandien tik ironiškai galiu šyptelėti prisimindama, kaip vienam prancūzui žurnalistui vėliau pasidžiaugiau, koks tas DSK malonus, nearogantiškas ir šiltas.

Mat šis tik numojo ranka ir paklausė, ar palikau jam savo telefono numerį. Jau tuomet buvo kalbama, kad politikas iš žurnalisčių to kone nuolat prašydavo.

Bet grįžkime prie Prancūzijoje moterų už kiekvieno kampo neva tykančių baisių pavojų.

Tiksliau, prie to užsienio žiniasklaidos noro po vieno atvejo, kuris, beje, bent jau teisiškai dar neįrodytas, kone visus Prancūzijos vyrus laikyti nepataisomais priekabiautojais ar net žagintojais.

Mano supratimu, tai – tikras nesusipratimas, bylojantis apie nesugebėjimą, o gal tik nenorą pamėginti suprasti, kas Prancūzijoje tarp vyrų ir moterų iš tiesų vyksta.

Beje, šalies feministės taip pat, galima sakyti, pašiurpo nuo JAV ir apskritai užsienio žiniasklaidoje kilusios reakcijos, komentarų ir išvadų.

„Manau, kad mes gyvename dviejuose labai skirtinguose pasauliuose. JAV – šalis, kurioje puritonizmas labai suvešėjęs, o Prancūzija yra linkusi tinkamai neįvertinti dar egzistuojančios nelygybės tarp vyrų ir moterų.

Abi šios situacijos netenkina. Jeigu būčiau JAV feministė, tikrai kovočiau su pavojingu seksualinio išsilaisvinimo ir lytinio smurto lyginimu.

Smurtas yra dominavimas, o seksualinė laisvė – emancipacija”, – pažymėjo viena iškiliausių šalies feminisčių Caroline de Haas.

Ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad pačioms prancūzėms labai brangi seksualinė laisvė, taip pat siekiama ją apginti nuo puritonizmo. Joms tai – dar viena labai vertinga emancipacijos forma.

Paprastai tariant, flirtuodamos prancūzės šiandien rodo ne mažiau iniciatyvos nei vyrai. Bet dėl to kekšėmis jų niekas nelaiko.

Tačiau nepagyvenus Prancūzijoje bent kelerių metų perprasti vyrų ir moterų santykių sistemos kodų tikrai nelengva. Atvykus iš puritoniškos, iki koktumo politiškai korektiškos aplinkos prancūzų akyse net visiškai nekaltus reiškinius galima palaikyti priekabiavimu.

Prancūzė tikrai neįsižeis, jeigu vyras jai pasakys komplimentą dėl aprangos arba išvaizdos. Tai nebus palaikyta žeminančiu priekabiavimu. Veikiau malonia, gyvenimą paskaninančia, žaisminga smulkmena.

Nebent tų komplimentų pasipiltų visa virtinė ir jie būtų įkyrūs – tada būtų kas kita, galima net lažintis, kad pastabų autorius mikliai gautų per nagus.

Žodis „vilionė” Prancūzijoje yra ne tik vyrų ir moterų, o kur kas platesnių socialinių, darbo ar net diplomatinių santykių variklis.

Lietuviškai mes pasakytume: „Jis mane visiškai įtikino.” Prancūzas tą patį greičiausiai išreikštų kiek kitaip: „Jis mane visiškai suviliojo.”

Ne tik vyras vilioja moterį arba atvirkščiai. Diplomatas vilioja kitą šalį, pardavėjas – pirkėją savo pomidorais, du verslo partneriai – vienas kitą.

Būti viliokliu ar viliokle Prancūzijoje – tikras menas, ugdomas nuo vaikystės. Būti viliokliu – tai gebėti įtikinti, būti įdomiu pašnekovu, dėmesingu aplinkiniams. Kitaip tariant, be vilionės prancūzai civilizuotų santykių visuomenėje turbūt išvis neįsivaizduoja.

Kalbant apie vilionių kodus tiesiogine, mums suprantama prasme, prancūzės, be kita ko, šventai paiso saiko jausmo.

„Jeigu trumpas sijonas, tai jokios iškirptės”, – taip būtų galima jį apibendrinti pasiskolinus apatinių drabužių dizainerės Chantal Thomass žodžius.

Tikrovė, žinoma, kaip ir kiekvienoje šalyje, čia nėra vien balta arba juoda. Ji veikiau spalvota. Ir Prancūzijoje, be jokios abejonės, pagardinta vienu prieskoniu – žaismingumu.

Tačiau apie Prancūzijos vyrų ir moterų santykius spręsti iš vieno skandalo, kad ir koks didelis jis būtų, ne tik neteisinga, bet ir baisiai kvaila.

Tiesa, Prancūzijoje moterims ne viskas rožėmis klota. Lygybė su vyrais čia nėra pasiekta nei politikos, nei darbo, nei galiausiai namų ir buities fronte.

Keletas skaičių. Pasak feminisčių, šalyje kasmet lytinę prievartą patiria 75 tūkst. moterų. Ir vienos būtų per daug.

Moterys Prancūzijoje taip pat uždirba 10 proc. mažiau nei vyrai tame pačiame poste ar turintys tokią pačią patirtį.

Prancūzių taip pat gerokai mažiau politikoje, nors šalyje nuo 2000 m. įsigaliojo lygybę šioje srityje skatinantis įstatymas. Buities darbams prancūzės kasdien skiria beveik 3,5 valandos. Jų vyrai – tik dvi valandas.

Lygybės stoką bylojančią statistiką būtų galima tęsti. Tačiau verta priminti, kad padėtis nėra gera daugelyje kitų ES šalių. Prancūzija dažniausiai atsiduria Europos nelygybių lentelės viduryje.

Be to, nereikėtų pamiršti, kad prancūzės Europoje gerina kelis apie jų gerovę, nepaisant visko, bylojančius rekordus.

Šios šalies moterys Europoje gyvena bene ilgiausiai – vidutiniškai 84,8 metų. Tarp kitų europiečių jos taip pat pirmauja dviejose, atrodytų, visai nesuderinamose srityse: Europoje jos gimdo daugiausia vaikų ir demonstruoja ypač aukštą profesinį užimtumą. Apie 80 proc. 25–49 metų moterų dirba, nes vaikų priežiūros sąlygos šioje šalyje yra puikios ir rinktis darbą arba vaikus nereikia.

Kalbant paprasčiau, Prancūziją reikėtų laikyti ne džiunglėmis, o moterims tam tikru atžvilgiu net labai palankia šalimi. Čia gali būti moteriška ir tai demonstruoti. Gali jaustis laisva, nepriklausoma, profesionali ir būti kelių vaikų motina.