Pasakodama apie savo meilės reikalus Rimantė sako, kad jos pagrindinės gyvenimo meilės buvo vaikinai iš mokyklos arba iš gimto miestelio, tad jie merginą pažinojo tokią, kokia ji yra.
„Apskritai su manimi sunku: esu kandi, tiesmuka, moku būti bjauri. Kad esu juokinga – man didesnis komplimentas, nei kai pasako, kad esu graži. Jeigu mane pradeda vadinti herojų vardais, iškart aišku, kad nieko gero nebus.
O būna, bendrauji, bendrauji ir galiausiai vis tiek išlenda frazė: „Žinai, mačiau tave per teliką... aš didelis tavo gerbėjas, gal duosi man savo numeriuką?..“ Tada aš duodu... netikrą telefono numerį. Dieve, jeigu tie vaikinai „kabina“ Britnę iš teliko ar Braškę, tai koks tada jų skonis?!“ - stebisi Rimantė.
Jos namuose virš lovos ant pakabos kabo auksinės spalvos bateliai. Pasirodo, ši instaliacija atsirado toje vietoje, kur dar visai neseniai kabojo mylimojo nuotrauka.
„Va, taip baigiasi santykiai per atstumą. Beveik metus draugavau su vaikinu iš Didžiosios Britanijos. Matydavomės kas kelias savaitės. Skrisdavau, praleisdavau ten kelias savaites, tada parvažiuodavau nusifilmuoti reklamoje, pasidaryti susikaupusių darbų, ir strimgalviais – atgal. Galiausiai dalį daiktų išsiunčiau tėvams į Naująją Akmenę, reikalingiausius susidėjau ir išvažiavau pas jį gyventi.
Galvojau apie studijas, darbą Londone ir grįžti nebeplanavau. Bet po mėnesio grįžau. Kaip sako: nesutapo charakteriai. Be to, mano namų ilgesys, ko visai nesitikėjau, buvo žvėriškas. Nemaniau, kad taip išgyvensiu. Čia liko artimieji, draugai, visa aplinka, mano gyvenimo būdas... Po tos kelionės labai įvertinau tai, ką turiu Lietuvoje. Įvertinau net galimybę kalbėti lietuviškai! Patikėkite, mylėti svetima kalba – labai sudėtinga“, - pasakoja mergina.