Pražydus sodams, kai tai atsitiko, sekiau kiekvieną praneštą žinią, atsiliepimą, prisiminimą. Vienijuosi su visais bent žodžiu pasidalinusiais savo tauriomis mintimis ar išgyvenimais apie Rūtą Staliliūnaitę. Deja, nemačiau Barboros, nemačiau Noros, nemačiau Ūbienės ir Jurgos... Bet spėjau pamatyti Motiną „Tylioje naktyje“, mačiau ne vieną literatūros skaitymų programą bei poezijos vakarą ir visą gyvenimą mačiau Tetą Rūtą – šiltą giminės bičiulę, šviesia skarele galvą susirišusią pašušvietę, gilų Žmogų, kurio tikėjimas paremtas besąlygišku pasiaukojimu ir stipria meile artimiesiems, bičiuliams, viskam, kas tikra, gyva, trapu ir kartu amžina.
Išėjusi iš teatro nenustojo žibėti
Daugelio vyresniosios kartos kūrėjų lūpose dažnai skamba apgailestavimas, kad Rūta Staliliūnaitė per anksti atsisveikino su teatru, nes likdama jame galėjo nuveikti daugiau. Žinoma, aš neabejoju Tetos Rūtos kūrybinėmis galiomis užburti žiūrovus per spektaklius, tačiau man, kaip jaunam žmogui, su Jos menu pradėjusiam pažindintis po Nepriklausomybės, leiskite nuoširdžiai apginti ir net pagarbinti Aktorės pasirinkimą.
Vis dėlto tai buvo metas, kada pramoginė kultūra pradėjo murzinti sovietmečiu išskaudėtą giluminę poeziją, trupėjo skaitymo menas... To akivaizdoje Teta Rūta nusprendė išprovokuoti visus kviesdama suklusti ir glaustis prie kultūros ištakų – nuogo žodžio. Koks tai buvo išmintingas posūkis! Ji vienintelė be jokios butaforijos gebėjo balsu iškontempliuoti esmę, nes pažino žmones ir kaip rūpesčiuose paskendusius varguolius, ir kaip storžievius cinikus, ir kaip anapusinės šviesos besiilginčias sielas. Man buvo laimė nuo kūdikystės tiesiogiai stebėti Tetos Rūtos santykius ir su oficialiais asmenimis, ir su teatro bendražygiais, o labiausiai su Pašušvio kaimo vaikais bei senukais. Ji kaip niekas kitas buvo pastabi kiekvieno sutiktojo kūno kalbai, žodžiams ir garsams, gilinosi į žmonių elgesį, buvo dėkinga už net mažiausią parodytą dėmesį, jautri kitų bėdoms, tačiau Ją erzindavo netaktas, netoleravo melo ir tai griežtai parodydavo.
Turbūt Jos nepakartojamas gebėjimas ne tik gražiai, bet ir teisingai skaityti pagavus būtent todėl, kad buvo analizuojamas ne vien knygiškai, tačiau išgyventas ir iškristalizuotas bendraujant su kiekvienu kasdienybėj sutiktu žmogumi. Pajutusi kritinę situaciją teatre, Teta Rūta nepasiliko išliaupsintoje praeityje, bet rinkosi kelią, kurį būdama brandaus amžiaus suvokė esantį reikšmingą. Na ir kas, kad pasirinkimas nebuvo tiek populiarus, dažniau pasirodantis kamerinėse erdvėse, o ne didelėse salėse, tačiau ar drįstume sakyti, kad neprasmingas ar mažesnio meninio lygio negu visa tai, ką darė anksčiau..? Atrodo, tauta išgirdo, o abejojantiesiems Teta Rūta nepailsdama iki galo ragino nerti gilyn ir paliko gyviesiems testamentą tarsi kreipdamasi bibliniais žodžiais: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!” (Lk 8, 4–15)
Pilnatvę jautė per egzistencinį liūdesį
Mano senelių ir Jos senelių vienkiemiai stūkso kaimynystėje ant kalvos, kuri baigiasi plačiu Šušvės slėniu. Netoliese ir legendinė Sajų sodyba, tyliai, bet užtikrintai bylojanti apie 1949 metų vasarį partizanų vadų pasirašytą Deklaraciją, įtvirtinusią gaires dėl Lietuvos Nepriklausomybės... Vasara. Įstrigus akimirka, kai mano senelis sako: „Pauli, žiūrėk, StaliliūnAitė ateina per sodną.” Puikiai prisimenu vaikystės ekskursijas su Teta Rūta po Pašušvio apylinkes, kada važiuodavome, atrodytų, niekur nevedančiais keliukais ir štai atsirasdavome prie kokio medžio, malūno ar medinio kryžiaus. Juos pasiekus Teta rasdavo taiklų, tai vietai tinkantį žodį, tekstą, posmą ar anekdotą. Jau tada, dar nedidelį vaiką, persmelkdavo Jos gilus nusiteikimas, skaitymas, verčiantis nugrimzti į egzistencines nuojautas, paskui Ji nusijuokdavo trumpu kone šelmišku juoku, aš kvatodavau kartu, bet man tuo pat metu lyg ir ašaros sutviskėdavo – taip ir tiek daug pasakyta būdavo…
Kai miestietiškoji Lietuvos dalis bando vengti liūdnų ir tesižavi smagiais žmonėmis, nes esą tik jie veda į progresą, Tetos Rūtos liūdnos akys ir balsas kaip tik įspėja apie artėjimą prie dvasinės tuštumos. Tai skaudi tema, bet „Kentėjimas ir skausmas visada būtinai lydi plačių horizontų sąmonę ir gilią širdį. Tikri didieji žmonės, man rodos, turėtų jausti pasaulyje didelį liūdesį”, rašė F. Dostojevskis. Jaučiau, kaip Teta Rūta tiek scenoje, tiek Pašušvio erdvelėse kvietė susimąstyti apie laikinumą bei amžinumą, neužmiršti protėvių ir atsižvelgus į visas tautos patirtis, atsakingai rinktis ateities kelius. Jos kilnus liūdesys, tai suvokimas visų žmogiškųjų jausmų ir minčių, ilgintis amžino grynumo ir amžinos šviesos. Kitaip tariant, tai šuolis į nenusakomus tolius, absoliučiai atsiribojant nuo šiandieninės visuomenės susvetimėjimo, subanalėjimo bei viešųjų ryšių žinovų brukamų štampinių bedvasių santykių. Teta Rūta mokėjo ir linksmintis, tačiau tos linksmybės tikriausiai ne kiekvienam pakeliamos, nes buvo prisodrintos nepaviršutiniškais išgyvenimais.
Pagarbus santykis su gyvaisiais ir išėjusiaisiais
Ją vieną kaime retai sutikdavau, bet susitikęs visada matydavau nugrimzdusią į apmąstymus, kartą eidamas per lieptą pamačiau įbridusią į Šušvę ir rymančią ant akmens. Tada jau žinojau, ką reiškia Tetai Rūtai esamoji akimirka ir kaip tuomet man sunku buvo, kad besišnekučiuodamas nesujaukčiau Jos minčių. Neužmirštamas ir pasivaikščiojimas po Pašušvio dvaro sodą, kaip Ji dalinosi prisiminimais apie gardžiuosius “rojaus obuoliukus”, kurių taip norėdavo vaikystėje, tačiau jų skinti būdavo nevalia… Stebėdavausi, kaip detaliai Ji galėjo papasakoti apie kiekvieno pašušviečio gyvenimą, giminystės ryšius, krašto istoriją, o matydamas Jos dėmesingumą susitikus kuklų tėvynainį, galiausiai suvokiau, kas yra tikroji Legenda.
Net ir trumpas Tetos Rūtos apsilankymas mūsų sodyboje visus sušildydavo, nes į kiekvieną Ji kreipdavosi labai asmeniškai, tiksliai, atsargiai. Pati apie save kalbėdavo nedaug, dažniau tiesiog dalindavosi prisiminimais apie Pašušvį, išsakydavo savo mintis apie meną, politiką, visuomenę, neapsieidavome ir be pasigrožėjimų už lango pražydusiais medžiais, gėlėmis, visada papasakodavo kokią nors Jai nutikusią linksmą istoriją, susijusią su vaikais ar šuneliais. Beje, joks mano sodybos šuo nelodavo ant Tetos Rūtos. Mūsų lankymasis pas Ją (kadais ir kartu su Jos mama) Pašušvyje esančiame nedideliame butelyje taip pat būdavo ypatingas, nes prasidėdavo supažindinimu su Jos giminės medžiu, kurio daugelio narių nuotraukos pagarbiai būdavo sudėtos ant spintelės. Teta Rūta pasakodavo, kaip prieš miegą kas vakarą pažvelgia pro langą, ar anapus upės tebedega lauko žibintas mūsų sodybos kieme. Jei degdavo – Ji skaitydavo toliau …
Viena išskirtinių Tetos Rūtos savybių – nuolatinis rūpinimasis artimųjų ir jiems gera padariusių žmonių kapais. Užtekdavo kuriam nors padaryti vieną nedidelę paslaugą – Teta Rūta to neužmiršdavo. Kartą Jos paklausiau, kas palaidota kape, ant kurio Ji sodino ramunių krūmą. Tąsyk Ji man paaiškino, kad ten atgulė visų atstumta keistuolė, tačiau kadais padėjusi Jos šeimai sunkiu metu. Kapus (daugybę kapų!) Teta Rūta tvarkė iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Galiausiai jau šį pavasarį prašė, kad atėjusieji paskutinį kartą su Ja atsisveikinti paliktų gėles ant nelankomų kauburėlių, taip padėdami susidraugauti su anksčiau išėjusiaisiais. Mačiau, su kokia meile pašušviečiai išpildė šį Rūtelės prašymą...
Be abejo, tai tik maži epizodai, žvelgiant į visą Rūtos Staliliūnaitės gyvenimą. Vis dėlto koks atgimimas nuskaidrintų Lietuvą, jeigu pasilikęs Jos aktorinis virpėjimas ir žmogiškasis spinduliavimas padrąsintų kuo daugiau žmonių iš esmės permąstyti savo gyvenimus. Teta Rūta šypsotųsi, jeigu bevertės pramoginės šiukšlės nebebūtų verčiamos ant amžinųjų vertybių monumento. Jos gyvenimas lieka kaip kukli didybė ir neabejingumo artimui liudijimas. Kiekvienas susitikimas su Teta Rūta man – tarsi niekada nesibaigianti vasara…
Viename iš mudviejų pašnekesių telefonu 2010-ųjų birželį kalbėjomės apie pastarojo laikotarpio meną, prisimenu, garsiai svarsčiau: „Teta Rūta, aš jau nežinau, kas dar be gilaus meno šiandien galėtų išgelbėt pasaulį…” Mobiliajame išgirdau tik Jai būdingą atodūsį ir vieną žodį: „Amen”.
Aktorė mirė gegužės 9 d. eidama 74 metus.