Geliantis mašalas rašytojui ir dramaturgui Kaziui Sajai (78 m.) yra baisiau už utėlę. Ištinus odai, bjaurus niežulys neduoda ramybės nei dieną, nei naktį.
Rudnia netoli Marcinkonių, kur jis turi sodybą su 20 metų jaunesne žmona vertėja Gražina, pasirašinėjančia Zita Mažeikaite, vasaros pradžioje būna mašalų ir uodų karalystė.
Vietiniai šį kaimą vadina Rudnele, nes čia retai sutiksi svetimą žmogų. Kaimas yra mažiausias iš keturių Rudnių – Dzūkijos vietovių, kur būdavo kasamas dumblas ir kuriame gausu geležies rūdos.
Gyventi užkampyje, kai iki artimiausios parduotuvės Marcinkonyse apie 7 kilometrus, o miškavežis taip išmala kelią, kad tampa neįmanoma išvažiuoti, kartais nėra smagu.
„Tualetas – už kluono. Kai lauke šalta ir drėgna, reikia krosnį užkurti. Troboje nėra nei dušo, nei čiaupo, iš kurio bėgtų vanduo. Mažai čia patogumų”, – prisipažino pašnekovas.
Rašytojui buitį apsunkina tai, kad kaime yra prastas ryšys.
Savo mobilųjį telefoną Kovo 11-osios Akto signataras pakabina ant vinies palubėje.
Su pasauliu jis bendrauja SMS žinutėmis.
Tačiau K.Saja nė už ką nesutiktų vasarą būti mieste.
1988-aisiais nusipirkęs apleistą sodybą, nes nebūdavo tokios žiemos, kad nesusirgtų lėtiniu plaučių uždegimu, K.Saja tikėjo, kad aplink esantys pušynai padės jam sustiprinti sveikatą.
Vaikystėje užsikrėtęs tuberkulioze, rašytojas dar ilgai jautė šios ligos pasekmes.
Kai jis čia atvyko, kaimiečiai laukus gausiai tręšė trąšomis.
Vienas kaimynas varydavo samanę ir atliekas pildavo tiesiai į Skroblaus upelį. Jo vanduo ne visada būna švarus.
Kaimynai K.Sają įspėjo, kad kaime nėra šulinių, nes nėra arti gruntinio vandens. Pradėjus kasti šulinį, lakus smėlis gali imti klampinti žmogų ir palaidoti jį gyvą.
Rašytojo tai neatbaidė nuo minties išsikasti sodyboje šulinį.
Vienas senolis jį buvo pamokęs, kaip su gluosnio virgule aptikti po žeme vandens gyslą.
Kai vaikštant po kiemą iš rankų ėmė sprūsti virgulė, rašytojas suprato, kad po žeme yra vandens.
Dabar netgi karštą vasarą šiame šulinyje neišdžiūsta vanduo, nors jis negilus, vos trijų rentinių.
K.Saja su žmona Gražina juokauja, kad sodyboje turi nemažai augintinių – driežų, gluodenų, paukščių.
Rašytojas sodyboje yra įkėlęs apie 30 inkilų.
Čia daug varnėnų, čiurlių – paukščių, kurie niekada nenutūpia ant žemės, tik ant stogo, šakos ar bokšto.
Sodyboje – gyvybė kiekviename žingsnyje.
Šį pavasarį rašytojas išgelbėjo sustingusią nuo šalčio gluodeną – varinę gyvatę, paslėpęs ją po sausais lapais.
Po mėnesio atgijęs roplys prisidėjo prie žalčių, kurie šildosi prie namo pamatų.
Žalčio patelė siekia iki 1,2 metro, tik žalčiai patinai perpus trumpesni.
Rašytojas dažnai ragina savo žmoną: „Einame, Gražinute, pamedituoti ir pasižiūrėti į tuos gyvius.” Dažnai stebint juos vyrą apima ramybė ir palaima. Toks jausmas, lyg būtų nušvitimas.
K.Saja įsitikinęs, kad gyventi Rudnioje – tikra prabanga, nes arti nėra žmonių. Čia nėra arti ir ežero, tokios upės kaip Ūla ar Merkys, kur savaitgaliais plaukia šimtai baidarių, o turistai šiukšlina pakrantes ir triukšmauja.
Tačiau ramu ir tylu Rudnioje būna tik iki grybavimo. Kai ima dygti voveraitės ir baravykai, atvažiavę į mišką žmonės palieka daug šiukšlių.
K.Saja su žmona Gražina jas surenka, rūšiuoja ir veža į sostinę.
Šešeri metai kaime – geriausias laikotarpis Valdo Kavaliausko (49 m.) gyvenime. Jis sostinės šurmulį ir sėkmingą karjerą tarptautinėje kompanijoje iškeitė į sūrininko gyvenimą Dargužių kaime Varėnos rajone.
Prieš tai zootechniko išsilavinimą turintis vyras kelerius metus gyveno ir dirbo užsienyje.
Dabar žiemomis Valdo ir jo žmonos Rasos namai – medinė kaimo troba, šiltuoju metų laiku – jurta be elektros ir kitų patogumų miške greta ganyklos, kurioje ganosi penkiolika nuosavų ožkų ir trys karvės.
Sūrininkams draugiją palaiko ir du šunys.
„Kaime atsidūriau neatsitiktinai. Pajutau, kad noriu gyventi ramiai ir taikiai – tiek su savimi, tiek su gamta”, – savo filosofiją dėstė sūrininkas.
Kai jis prieš penkiolika metų Dargužiuose įsigijo sodybą, tokių minčių jo galvoje dar nekirbėjo.
Valdas manė į sodybą su antrąja puse atvyksiąs tik savaitgaliais ar per atostogas.
Jis džiaugiasi, kad tuomet, kaip būdinga miestiečiams, nenugriovė tvarto ir nesudarkė kiemo kokiais nors naujais statiniais.
Kai subrendo mintis su mylima moterimi įsikurti kaime, ten viskas buvo tarsi paruošta: namas gyventi, o tvartas – gyvuliams.
Bulvių rūsys idealiai tiko brandinti sūrius, kurių gamybos meno V.Kavaliauskas pramoko gyvendamas Prancūzijoje.
„Reikėjo tik griebti ir daryti”, – prieš šešerius metus Valdą užplūdusios jėgos imtis ūkininkavimo nenuslūgsta iki šiol.
Jis subūrė vietinių sūrių gamintojų ir valgytojų bendruomenę ir jau antrą vasarą savo sodybos vartus atveria visiems, norintiems paskanauti naminio sūrio.
Sūrininkų namai Dargužiuose šiemet įtraukti į kelionių projekto „Didysis žygis po Baltijos šalis” maršrutą.
Pasisvečiuoti, pasišnekėti su sūrininkais, gauti patarimų, ką verta aplankyti keliaujant pėsčiomis, dviračiais ar plaukiant Merkiu baidarėmis, čia nieko nekainuoja.
Atvykėliai neretai stebisi, kodėl pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukiantys Dargužių sūrininkai tik prekiauja sūriais ir nesinaudoja proga aktyviau kibti į verslą.
Nesvarbu, sumanytų nuomoti dviračius, baidares, rengti žygius po apylinkes ar ekskursijas apie sūrininkystę – klientų netrūktų.
„Pagundų daug, bet į kaimą atsikrausčiau ne ištroškęs verslo, o ieškodamas asmeninės laisvės. Susikurti ją sunkiau nei prarasti. Noriu išlaikyti ribą, iki kurios esu laisvas.
Parduoti sūrių galėtume kelis kartus daugiau nei dabar – paklausa didžiulė.
Tačiau noriu dirbti iš širdies ir savo rankomis – pats šerti gyvulius, rankomis, o ne įranga melžti, slėgti sūrius, o vėliau pats parduoti.
Nenorėjau vergauti bankams. Didžiausia mano investicija – į gerą puodą”, – nusijuokė V.Kavaliauskas.
Vyras nesiilgi nei miesto pramogų, nei kelionių.
Kartkartėmis, paprastai žiemą, jis nuvyksta į Prancūziją pasisemti naujų idėjų, išmokti daugiau sūrių gaminimo receptų, tačiau blaškytis po pasaulį ieškant įspūdžių poreikio nebejaučia – šį alkį gyvenimas kaime patenkina su kaupu.