30-metis M.Hanssonas į Vilnių iš Stokholmo atsikraustė maždaug prieš pusmetį. Nors vykti į Lietuvą švedą paskatino tai, kad jo mergina gavo laikiną darbą Vilniuje, jis gyvenimu sostinėje nesiskundžia.
Anksčiau M.Hanssonas dirbo Stokholmo savivaldybėje, o dabar atlieka praktiką Šiaurės ministrų tarybos biure Vilniuje.
Neseniai M.Hanssonas susirūpino vilniečių saugumu parkuose.
Kartu su bendraminčiais jis vaikštinėjo po Vingio parką, kvietė prisidėti praeivius ir aiškinosi, kuo labiausiai nepatenkinti į žaliąsias miesto erdves užsukantys miestiečiai.
– Kodėl nusprendėte Vilniuje rengti saugius pasivaikščiojimus? – pasiteiravo „Sostinė” iniciatyvaus švedo.
– Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje pastebėjau, kad šiame mieste kai kuriose žaliosiose zonose gyventojai jaučiasi nesaugūs, jos nėra tinkamai pritaikytos poilsiautojams.
Kaip ir Stokholme, Vilniaus parkuose nesaugiausiai jaučiasi moterys. Pamačiau, kad yra dalykų, kuriuos padarius Vilniaus parkai galėtų tapti saugesni, gražesni ir labiau pritaikyti žmonių poreikiams.
Pamaniau, kad Vilniuje tiktų įgyvendinti tokį pat projektą, kokį dariau Švedijoje, Stokholme. Savo idėją pristačiau sostinės savivaldybės, policijos, Lygių galimybių plėtros centro darbuotojams.
Visi partneriai mano idėją įvertino palankiai, sakė, kad Vilniuje iki šiol tokio projekto nėra buvę, saugūs pasivaikščiojimai parkuose nebuvo organizuojami.
Todėl liko tik išsirinkti parką, kuriame pradėtume rengti saugius pasivaikščiojimus ir aiškintis problemas.
Nusprendėme projektą įgyvendinti Vingio parke.
Tai pagrindinė miesto žalioji zona. Į šį parką ateina daugybė žmonių.
Vingio parkas tikrai didelis, bet jame yra vietų, kuriose gyventojai nesijaučia saugūs arba jas nemalonu lankyti.
– Kaip vyko jūsų sumanytas projektas Stokholme?
– 2010-aisiais dirbau norėdamas, kad vienas Stokholmo parkas taptų saugesnis ir patogesnis žmonėms.
Žaliojoje zonoje, kuria rūpinausi Stokholme, buvo vienas nedidelis ežeras, takeliai aplink jį, miškas, pieva ir mažas botanikos sodas.
Šis parkas, esantis pietinėje Stokholmo dalyje, populiarus – į jį ateina daug gyventojų, netoli yra gyvenamųjų namų ir autobusų bei metro stotelių.
Tačiau 2009-aisiais šis parkas ir rajonai aplink jį buvo laikomi pavojingiausiais visame Stokholme, ypač ten nesaugios jausdavosi moterys.
Kartu su kitais projekto dalyviais parke rengėme saugius pasivaikščiojimus, susitikdavome ir su moterimis, prašėme, kad į parką ateinantys žmonės užpildytų anketas.
Daugiausia žmonių skundėsi, jog parke pėstiesiems skirtais takais dviratininkai važinėja per dideliu greičiu, šunys vedžiojami be pavadėlių, ant pastatų pripaišyta grafičių, suoliukai sulūžę, daug šiukšlių, o botanikos sodas – apleistas.
Kaip viena didžiausių problemų buvo nurodoma, kad kartais žmonės parke vartoja alkoholį, triukšmauja ir kuria laužus.
Rūpesčių kėlė ir tai, kad kai kuriuose parko takuose sunku orientuotis, nėra nuorodų.
– Kuo panašūs ir kuo skiriasi parkai Stokholme ir Vilniuje?
– Parkai Vilniuje ir Stokholme turi panašumų – pirmiausia jie panašiai išdėstyti, juose auga panašūs medžiai.
Tačiau tarp parkų Vilniuje ir Stokholme yra ir skirtumų.
Stokholme yra daugiau pievelių, kur žmonės gali rengti iškylas. Viena tokia erdvė yra visai šalia Stokholmo centro.
Stokholmo žaliosiose erdvėse taip pat yra sudarytos geresnės sąlygos sportuoti. Į parkus ten susirenka daugiau žmonių negu Vilniuje.
Kita vertus, Stokholme apskritai yra daugiau gyventojų.
Švedijos sostinėje daug daugiau dviratininkų, daugiau jų ir parkuose.
Be to, Stokholmo gyventojai labiau skundžiasi valdininkams. Jie pasakoja apie problemas, nes labiau pasitiki miesto valdžia negu vilniečiai.
– Kokios didžiausios Vingio parko bėdos?
– Vingio parkas – graži ir gerai suprojektuota erdvė, čia vyksta svarbūs renginiai, ateina daug žmonių.
Didžiausios bėdos Vingio parke yra panašios į tas, su kuriomis susiduriame ir Stokholme.
Vingio parke dviratininkai važinėja pėsčiųjų takais. Beje, kartais jie lekia iš tiesų greitai.
Ant takų turėtų būti nubrėžtos linijos, kurios atskirtų kelius dviratininkams ir pėstiesiems.
Manau, kad automobiliais įvažiuoti į parką turėtų būti draudžiama.
Automobilius vairuotojai galėtų palikti prie įėjimo į parką.
Vingio parke sunku orientuotis. Jame reikėtų nuorodų, žemėlapių.
Būtų gerai, kad ant ženklų būtų nurodyti ir atstumai, kuriuos galima nueiti.
Reikėtų žemiau pjauti žolę kai kuriose vietose, ypač ten, kur siauresni takeliai, nes kai žolė aukšta, jie prastai matyti.
Taip pat derėtų apgenėti kai kuriuos medžius, nes jų šakos užstoja žibintus ir parkas vakarais yra blausiai apšviestas.
Į parką ateinantys gyventojai taip pat piktinasi ir bijo lakstančių nepririštų, be antsnukių vedžiojamų šunų ir alkoholį vartojančių žmonių.
Visa tai daugiau problemų kelia moterims, jos parke jaučiasi ne tokios saugios kaip vyrai.
Moterys paprastai vengia vietų, kurios jas baugina.
Tikriausiai todėl jos rečiau ateina į parkus ir nevaikšto atokesniais takeliais.