Šiaulių dramos teatre, televizijoje, gimnazijoje ir studijoje „Nieko tokio” be atokvėpio dirbančią menininkę J.Budriūnaitę motinystė užklupo pačiu darbymečiu.
Moteris iš pradžių netgi nepatikėjo kūno siunčiamais signalais, bet abejones išsklaidė vaistinėje įsigytas nėštumo testas.
Jūratė kelias dienas žinia apie būsimą pirmagimį su niekuo nesidalijo.
„Tai nutiko ne itin romantiškoje aplinkoje, automobilyje, kai slapukė Jūratė užuominomis ir užuolankomis prakalbo apie galimą nėštumą”, – nužiūrinėdamas ketvirtą mėnesį nėščią žmoną juokėsi V.Kamrazeris, iš pirmosios santuokos turintis jau suaugusią dukterį Ievą.
Kartu su žmona įkurtoje studijoje „Nieko tokio” dirbančiam vyrui žinia apie šeimos pagausėjimą nesukėlė šoko: „Viskas pas mus vyksta labai tvarkingai ir nuosekliai – pažintis, draugystė, šeima, kūdikis.”
Menininkų poros troškimą susilaukti vaikelio žinojo ir artimiausi draugai, kurie nepraleisdavo progos juokais pasisiūlyti į pagalbą.
„Per Naujuosius metus paskambinęs ir šventės proga pasveikinęs draugas pareiškė, kad ne jam vienam apmaudu dėl Dimos, todėl iškėlė ultimatumą – arba pasistengs Kamrazeris, arba jie, draugai”, – naujametį sveikinimą juokdamasi prisiminė moteris.
Neslapukauti aktorę vertė atsakomybė – ji vaidina beveik visuose Šiaulių dramos teatro spektakliuose.
Be to, rudenį bus švenčiamas Šiaulių dramos teatro 80-metis. Specialiai tai šventei iš JAV sugrįžusi režisierė Natalija Ogaj-Ramer stato spektaklį „Šešėlis”.
„Daugumą kolegų mano žinia pradžiugino”, – šypsojosi Jūratė, keistai pasijutusi, kai jos kurtus vaidmenis ėmė repetuoti kitos aktorės.
Bene labiausiai J.Budriūnaitei įsiminė teatro vadovo Antano Venckaus reakcija. Nutaikiusi progą, kai nieko nebuvo šalia, aktorė pasikvietė jį atokiau ir papasakojo, kad vėlyvą rudenį gimdys.
„Oi, kaip faina, sveikinu! O ką dabar mes darysim?” – aktorė prisiminė dvejopą teatro vadovo reakciją.
Panašiai sureagavo ir režisierius Sigitas Račkys, gegužės pabaigoje pradėjęs kurti serialo „Moterys meluoja geriau” penktojo sezono serijas: „Blogai. Bet Dimai pasakyk – gerbiu jį.”
Motinystė visiškai pakeitė J.Budriūnaitės gyvenimo ritmą. Ugninga rudakė pati nustebo pajautusi, kaip įsčiose augantis vaikelis ją keičia – anksčiau strimgalviais iš darbo į darbą laksčiusi moteris dabar kasdien mėgaujasi popiečio miegu.
Aktorė dar nežino, ar duktė, ar sūnus spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje papildys jų šeimą, bet jau rūpinasi būsimuoju mažyliu.
„Nuvelsiu mažesnius!” – nusikvatojo moteris, supratusi, kad pirmi iš vilnos kruopščiai velti batukai naujagimiui bus šiek tiek didoki.
Kas gims – mergaitė ar berniukas – nesureikšmina ir lyg ant sparnų lakstantis V.Kamrazeris: „Gal labiau norėtųsi sūnaus, bet gimus dukteriai tikrai neprašysiu pakartoti gimdymo.”
Aktorę J.Budriūnaitę ir fizikos bei muzikos mokytoją, kompozitorių, buvusį grupės „Vairas” vadovą V.Kamrazerį likimas suvedė 1999-ųjų pabaigoje.
Šiaulių dramos teatre buvo statomas muzikinis spektaklis vaikams „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė”.
Spektaklio režisierius Juozas Žibūda sukurti muziką pakvietė žinomą kompozitorių V.Kamrazerį, o aktorei J.Budriūnaitei buvo patikėtas Laumės Žiaumės ir Meškutės vaidmuo.
Todėl pora aktorių ir režisierių J.Žibūdą laiko neoficialiu savo piršliu.
„Nustebau išgirdusi, ką Vadimas sukūrė šiam spektakliui, kaip lengvai ir užkrečiamai jis pagrojo pianinu”, – 1999-ųjų gruodį prisiminė aktorė.
Nebylios simpatijos tarp tuomet jau išsiskyrusio muzikanto ir žavios aktorės ėmė pamažu augti. Juolab kad repeticijos vyko ilgai – du mėnesius.
„Ar žinote inercijos dėsnį? Sunkų daiktą labai sunku išjudinti, bet dar sunkiau jį sustabdyti”, – lipant jiems laiptais į garso režisieriaus studiją rudakei aktorei kartą ištarė iš paskos sekantis V.Kamrazeris.
Tik vėliau jis sužinojo, kad tuomet ir Jūratė specialiai atsilikdavo nuo kolegių būrio.
O paslaugus ir atidus vyriškis lyg nepastebimai atnešdavo aktorei kavos, pakalbindavo.
„Jūrate, ar tas Kamrazeris kartais tavęs nemergina?” – pirmoji užsimezgusią simpatiją pastebėjo aktorė Nijolė Mirončikaitė.
Įsimylėjėliams tai buvo ir labai sunkus metas, ypač žavios aktorės pakerėtam V.Kamrazeriui.
Vyras jau buvo gavęs leidimą su motina emigruoti į Izraelį, kišenėje turėjo ir bilietus.
„Graužiausi, ar gerai elgiuosi, nors nuo Jūratės neslėpiau, kad esu susiruošęs išvažiuoti. Situacija buvo baisi”, – prisimena muzikantas.
Atėjo 2000-ųjų vasario 11-oji, kai šiauliečiams vaikams teatre buvo pristatytas naujasis spektaklis.
Kiekvieną dieną galvosūkių daugėjo ir J.Budriūnaitei – nenumaldomai artėjo išsiskyrimas su mylimu žmogumi.
„Dima išdalijo knygas, padovanojo ilgai rinktų vinilinių plokštelių kolekciją, kuri užėmė visą automobilio bagažinę. Išpardavė turtą.
Tai įvyko Teatro dienos išvakarėse – jis išsikvietė taksi ir išvažiavo į oro uostą. O aš užsidariau namuose ir nėjau net į profesinę šventę”, – išsiskyrimą prisiminė aktorė.
Prasidėjo ilgas išsiskyrimo periodas. Jį pora vadina laiškų periodu.
Tada internetas nebuvo tiek pažengęs, o telefono skambučiai brangūs.
Todėl poros draugystę palaikė iš Lietuvos į Izraelį ir iš Izraelio į Lietuvą plaukę laiškai.
„Vos nuvykęs į Izraelį po poros savaičių supratau, kad grįšiu į Lietuvą. Kabinausi visomis išgalėmis, mokiausi kalbos, rašto, važinėjau po kelis kartus per savaitę į pamokas Tel Avive.
Tikėjausi, kad netrukus atsistosiu ant kojų ir galėsiu atsivežti Jūratę”, – pasakojo V.Kamrazeris.
Pora ypač nekantriai laukdavo pirmadienių. Tądien įsimylėjėliai galėdavo pabendrauti telefonu, nes pirmadienis aktoriams – poilsio diena.
„Ruošdavausi tam visą savaitę, stengdavausi kruopščiai apgalvoti, ką papasakosiu. Tądien net skalbiamosios mašinos nejungdavau, kad netrukdytų jos garsas”, – apie trejus išsiskyrimo metus pasakojo J.Budriūnaitė.
Su stebėtinu užsispyrimu hebrajų kalbos ir rašto mokęsis V.Kamrazeris sugebėjo gauti leidimą dirbti Izraelyje fizikos mokytoju.
Vyrui buvo sužibusi viltis – pagaliau pradės kabintis į gyvenimą. Mokyklos vadovę sužavėjo tai, kad puikiai hebrajiškai kalbantis emigrantas gali ne tik mokyti fizikos, bet ir muzikuoja.
Tačiau 2002-ųjų rudenį mokyklos direktorė atsisakė įdarbinti atvykėlį iš Lietuvos.
2000-aisiais atsinaujino kruvini konfliktai su arabais – dėl to suprastėjo valstybės finansinė padėtis ir buvo uždrausta įdarbinti mokyklose stažo Izraelyje neturinčius pedagogus.
Naktimis degalinės operatoriumi dirbęs V.Kamrazeris ėmė svajoti tiktai apie viena – grįžimą į Lietuvą.
Žinomą muzikantą kamavo abejonės, ar po ilgo išsiskyrimo Jūratė jį dar priims. Todėl apie Izraelyje patiriamus vargus pasakoti vengęs Vadimas ilgai neprasitarė, kad grįžta.
Žinia, kad mylimasis grįžta, J.Budriūnaitę užklupo per gastroles Kaune, 2003 m. birželio 4-ąją. Menininkė nustebo mobiliojo telefono ekrane atpažinusi numerį iš Izraelio – tądien buvo ne pirmadienis.
„Jis grįžta!” – uždususi nuo lėkimo teatro laiptais ant kaklo puolė nustebusiam režisieriui S.Račkiui.
„Tai buvo geriausia gimtadienio dovana”, – prisipažino birželio 6-ąją gimtadienį švenčianti Jūratė, kuriai vienatvę iki tol praskaidrindavo katė.
O V.Kamrazeris buvo sunkiai atpažįstamas – smarkiai kaitrios Izraelio saulės nugairintas, sulysęs. Tokį džinsais mūvintį mylimąjį aktorė išvydo vienoje Šiaulių autobusų stotelėje.
Šiauliuose V.Kamrazeris ant kojų stojosi pamažu: įsidarbino mokykloje, prieš šešerius metus kartu su Jūrate įkūrė vaikų studiją „Nieko tokio”.
Iš Biržų kilusi J.Budriūnaitė ilgai vengė giminaičiams prasitarti apie mylimojo žydišką kilmę, todėl visiems sakydavo, jog jis – rusas.
Po ilgų ieškojimų laimę radęs vyras prieš dvejus metus mylimąją nusivedė prie Šiaulių katedros altoriaus.
„Didžiausiems skeptikams net žandikaulis atvipo sužinojus, kad ne tik tuoksimės, bet ir priimsime Santuokos sakramentą”, – šypsojosi gera nuotaika švytinti J.Budriūnaitė.