Italai įpratę prie stichinių nelaimių ir tragedijų. Potvyniai ir ugnikalnių išsiveržimai, mafijos išpuoliai ir šiukšlių krizės, politinės žmogžudystės ir traukinių katastrofos. Apeninuose visko atsitinka.
Bet nė viena nelaimė nesulaukia tokio visuomenės atgarsio kaip ta, per kurią nukenčia vaikai. Juo labiau kūdikiai.
Ir štai per mažiau nei mėnesį Italiją sukrėtė trys sunkiai paaiškinami kūdikių „užmiršimo” atvejai. Du jų baigėsi tragiškai. Todėl visa šalis ieško atsakymų.
Istorijos – labai panašios
Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu trokšta 41 metų italas Sergio Riganelli, – mirtis. Bet numirti nuo širdgėlos jam niekas neleidžia.
Artimieji, bičiuliai ir net prokuratūra šiam vyrui tvirtina, kad reikia gyventi toliau ir žvelgti tiesai į akis.
O ta tiesa – banali ir tuo pat metu nepakeliamai žiauri.
S.Riganelli iš Pjevės vaikžudžiu tapo dėl karščio ir užmaršumo. Jachtklubo darbuotojas rytą atvažiavo į uostą, užrakino automobilį ir nulėkė dirbti. Mašinoje liko kūdikis.
Per tris valandas aklinai uždarytame automobilyje mažylis kone iškepė.
Skaudi nelaimė, bet ir tokių kartais pasitaiko? Pasaulyje tokios kūdikių mirtys – seniai nebe naujiena?
Taip būtų galima sakyti, jeigu lygiai prieš 10 dienų tokiu pat būdu Teramo mieste nebūtų numarinta 22 mėnesių Elena.
Tas pats scenarijus: tėvas atvažiuoja į darbą, užrakina automobilį, kuriame lieka vaikas. Po trijų valandų duktė rasta komos būklės.
Galiausiai trečias atvejis – Romoje. Ir vėl ant saulės paliktoje mašinoje dūsta kūdikis. Ne vienas, o du – dvyniai.
Tiesa, šįsyk pabaiga – laiminga. Pamėlynavusius vaikus pastebėjo praeiviai ir iškvietė greitąją pagalbą.
Karščio ir streso gniaužtuose
Visa Italija pasibaisėjusi. Juk italai ne šiaip myli vaikus – jie tiesiog nesveikai juos dievina.
Tėvai stengiasi, kad vaikams nieko netrūktų ir kad jie kuo ilgiau pasiliktų namuose. Galbūt todėl šalyje tarpsta neįtikėtina socialinė „mamyčių vaikelių”, iki senatvės sėdinčių tėvams ant sprando, grupė. Nepaisant to, štai tokios tragedijos.
Bet juk ir S.Riganelli iš Pjevės yra vienas tų tėvų, kuriam didžiausia gyvenimo vertybė – vaikas. Lucio Petrizzi iš Teramo – irgi tėvas fanatikas.
Niekas nesiginčija, kad šie vyrai nėrėsi iš kailio kaip įmanydami, kad galėtų kuo daugiau laiko praleisti su savo mažametėmis atžalomis.
Vaikžudžiams Sergio ir Lucio tėvystė buvo ne privaloma socialinė pareiga, o laimė. Tai patvirtina ir jųdviejų reakcija į tragediją: abu pareiškė rimtus ketinimus pasitraukti iš bet kokią prasmę praradusio gyvenimo.
Todėl visa Italija šiomis dienomis bando atsakyti į klausimą: kas atsitiko?
Kol kas oficialią nusikaltimų versiją pateikę prokurorai kapstosi po banalias kasdienybės aplinkybes: „nusikalstamas užmaršumas”.
Bet kuo jį paaiškinti? Kodėl sąžiningai ir su džiaugsmu kasdien vežiojęs vaiką į darželį tėvas nei iš šio, nei iš to paliko jį dusti automobilyje?
Dėl karščio ir dėl streso. Tokia oficiali tyrėjų nuomonė.
Atmintis išsijungė staiga
L.Petrizzi dėsto chirurgiją Teramo veterinarijos universitete. Kasdien jis įsisodindavo į automobilį dvejų metų dar nesulaukusią Eleną, nuveždavo ją į darželį, o pats skubėdavo į paskaitas.
Lemtingąjį rytą 45 metų vyras aštuntą valandą užrakino mašiną ir nuėjo dirbti. Ramiai dirbo penkias valandas iki pietų. Pirmą valandą dienos jis ketino sėsti į mašiną ir važiuoti namo pietauti. Atėjęs į automobilių stovėjimo aikštelę išvydo beveik nebekvėpuojančią dukterį.
Sraigtasparniu į Ankonos ligoninę nuskraidinto vaiko agonija truko parą.
Absurdiškai mirusi mažoji Elena išgelbėjo keturis vaikus: jiems buvo persodintos mergaitės širdis, kepenys, inkstai.
„Nesuvokiu, kas man atsitiko. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tą rytą pirmiausia nuvažiavau į vaikų darželį ir ten palikau Eleną”, – Teramo prokurorui aiškino L.Petrizzi.
Jam iškelta baudžiamoji byla už mažamečio palikimą be priežiūros ir netyčinį nužudymą.
S.Riganelli atvejis labai panašus. Trazimeno ežero jachtklubo darbuotojas atskubėjo į darbą ir specialiai paliko mašiną ant saulės, o ne po medžiais, pavėsyje. Kad paukščiai nesuteptų. Jis specialiai patikrino, ar uždaryti langai. Kad vagišiai neįsibrautų.
Atlikęs šiuos automobilio saugumo ritualus nuėjo dirbti. Po trijų valandų sugrįžęs rado 11 mėnesių Jacopo jau uždususį.
Sergio pasiaiškinimas buvo lygiai toks, kaip ir Lucio.
„Nesuprantu, kokiu būdu aš atsidūriau uoste, užuot pirmiausia nuvažiavęs, kaip ir kiekvieną rytą, į vaikų darželį”, – aiškino šis pareigingas šeimos vyras iš pradžių savo žmonai, o paskui prokurorui.
Dabartinio gyvenimo įkaitai
Anksčiau tokių tragedijų Italijoje lyg ir nepasitaikydavo.
„Anksčiau gyvenimo ritmas buvo kitoks”, – tvirtina Romos „La Sapienza” universiteto psichiatras Massimo Ammaniti.
„Dabar šeima sprauste įsprausta į beprotiško skubėjimo, lėkimo ritmą. Tėčiai veždami vaiką į vaikų darželį galvoja apie darbą – apie tai, ką turės veikti biure. Jei vaikas ant užpakalinės sėdynės užmiega, pasekmės gali būti tragiškos”, – priduria jis.
Psichiatro nuomone, Elenos ir Jacopo tėvai susikūrė atmintyje ilgalaikę schemą: automobilis – vaikų darželis – darbas.
Nuovargis, karštis, stresas išjungė vieną šios schemos grandžių. Darbo reikalai abiejų vyrų galvoje, matyt, užgožė šeimos pereigas, kurias jie turbūt įsivaizdavo jau kaip atliktas.
Maža to, profesorius M.Ammaniti mano, kad tokios nelaimės dažniausiai nutinka patiems pareigingiausiems tėčiams.
Tiems, kurie nori viską aprėpti, visur spėti, visiems padėti.
Tačiau anksčiau arba vėliau karštis, nuovargis, įtemptas šeimos gyvenimo ritmas ir darbo sukeltas stresas išjungs kurį nors atminties saugiklį. O tada jau iki absurdiškos tragedijos liks vienas žingsnis.
Automobilis vasarą – mirtini spąstai
Tragiškų įvykių virtinė Italijoje tėvus privertė kitokiu žvilgsniu įvertinti asmeninį automobilį. Pasirodo, ši transporto priemonė gali būti mirtinai pavojinga net tada, kai mašinos variklis išjungtas.
Jeigu šviečia saulė, o termometras rodo 30 laipsnių karštį pavėsyje, automobilyje uždarytais langais bus nepakeliamai karšta – nuo 50 iki 80 laipsnių.
Beje, kuo automobilis senesnis, tuo lėčiau jis įkaista ir atvirkščiai. Tai susiję su plastiko dalių kiekiu: naujo modelio mašinose plastiko kur kas daugiau.
Temperatūra mašinos salone priklauso ir nuo kėbulo, prietaisų skydelio spalvos. Kuo daugiau tamsių spalvų, tuo karščiau.
Trejų metų vaikas, paliktas aklinai uždarytoje mašinoje esant 30 laipsnių karščiui, po 15 minučių pajunta pirmuosius dehidratacijos požymius.
Maždaug po valandos, kai temperatūra automobilyje pasiekia 70 laipsnių, vaikas praranda sąmonę, širdis ir smegenys pradeda jausti deguonies badą. Dar po valandos gali sustoti širdis arba ištikti smegenų išemija (kraujotakos sutrikimas. – Red.).