Praėjo beveik 30 metų. Po grupės „Culture Club“ iširimo 1986 metais Boy George'as dainavo vienas, dirbo fotografu, aktoriumi ir prodiuseriu. O šiuo metu jis po pasaulį važinėja kaip diskžokėjas.
1961 metais gimęs menininkas birželio 14 d. švęs savo gyvenimo pusamžį ir didžiausią sėkmę – priklausomybės nuo alkoholio bei narkotikų atsikratymą. Anot dainininko, jis dar niekuomet nubuvo taip giedrai nusiteikęs.
***
– Kuo dabar užsiimate?
– Drauge su prodiuseriu Marcu Vedo įkūrėme naują įrašų kompaniją „VG Records“, įgyvendiname keletą muzikinių sumanymų. Esame pakiliai nusiteikę, nes pradžia – puiki. Pirmąjį solinį Sharlene Hector, su kuria bendradarbiaujame, albumą „Sunshine in my life“ lydi visuotinė sėkmė.
– Kaip kilo mintis įkurti įrašų kompaniją?
– Esu idėjų vulkanas, bet kartu turiu ir daug įsipareigojimų, vienas nepajėgiu visko padaryti. Dabar turiu galimybę išreikšti savo kūrybingumą.
– Šią vasarą gastroliuosite ir kaip diskžokėjas?
– Taip, jau negaliu be to apsieiti: mėgaujuosi regėdamas pilną salę žmonių, šokančių pagal mano muziką. Lankysiuosi daugelyje Europos klubų.
– Tiesa, kad 30-ojo savo gimtadienio proga atgims grupė „Culture Club“?
– Taip, siekdami kuo geriau paminėti šią progą nuo vasario mėnesio esame parengę koncertų planą visame pasaulyje.
– Pasirodys ir naujas albumas?
– Turime tokį sumanymą, bet dar neapsisprendėme.
– Kaip jus vadinti: diskžokėju, dainininku, fotografu ar prodiuseriu?
– Pramogų tiekėju – tai išsamus apibūdinimas, nurodantis ir tai, jog esi kūrybingas.
– Išsiskiriate savo rengimosi stiliumi, netgi pats sukūrėte rūbų kolekciją. Ką jums reiškia mada?
– Jos nemėgdžioju, nevartau žurnalų, kai reikia apsirengti. Neleidžiu pinigų firminiams rūbams bei aksesuarams. Aš ieškau asmeninio ir originalaus stiliaus. Manau, svarbiau, kas yra galvoje, o ne ką vilki.
– Kokių rūbų visuomet atsisakote?
– Džinsų. Juos vilkėjau vienąkart namuose, kai sirgau. Daugiau tai nepasikartos.
– Kaip šiuo metu jaučiatės?
– Vis geriau. Esu laimingesnis ir labiau savimi patenkintas dabar, nei tada, kai buvau jaunas.
– Kokia jūsų laimės paslaptis?
– Išmokau vertinti nedidelius dalykus: pradedant nuo vaiskaus dangaus ir baigiant geros arbatos puodeliu draugo kompanijoje. Taigi, jei kas nors netikėto įvyksta, tai vertinu kaip mažą magiją.
– Kas šiuo metu jums svarbiausia?
– Mano šeima ir draugai. Tėvo jau nėra, bet esu labai prisirišęs prie mamos ir savo brolių.
– O meilė?
– Nuolat esu įsimylėjęs, bet niekuomet neužmezgu ilgai trunkančio ryšio.
– Dabar ką nors turite?
– Ne, esu vienas.
– Koks turėtų būti idealus jūsų partneris?
– Kai buvau jaunas, turėjau nusistatęs labai tikslius reikalavimus, būčiau galėjęs išsamiai atsakyti. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tobulybės nėra ir neįmanoma surasti svajonių vyro. Pageidaučiau, kad jis būtų gražus ir turėtų rimtą darbą, visa kita – nesvarbu.
– Ar pritariate gėjų santuokai?
– Taip, žinoma. Nesvarbu, ar vienas kitą myli du vyrai, ar dvi moterys.
– O homoseksualių asmenų įsivaikinimui?
– Taip pat. Nepriklausomai, kokioje – homoseksualioje ar mišrioje – šeimoje auga vaikas, tėvai neturi įtakos jo seksualiniam identitetui. Svarbu, kad būtų tarpusavio meilė ir pagrindinės vertybės.
Esu pavyzdys: užaugau tradicinėje šeimoje, kurioje atramos taškas mums, penkiems vaikams, buvo mama, nes tėvo beveik niekuomet nebūdavo namie. Visi buvome vienodai auklėjami, maitinami, atostogaudavome drauge. Bet iš visų vaikų tik aš esu gėjus.
– Kokių tikslų siekiate sulaukęs 50 metų?
– Kad daugiau nekiltų tokio pobūdžio klausimų.
– Jau treji metai, kai atsikratėte alkoholio ir narkotikų. Ar buvo sunku pakeisti gyvenimo būdą?
– Sunkiau buvo nuspręsti, kad man reikia to atsikratyti, nei įgyvendinti. Anglai sako, kad kai atsiduri butelio dugne, nelieka nieko kita, kaip tik kilti į viršų. O aš išties buvau atsidūręs dugne.
– Ar kas nors jums ištiesė pagalbos ranką?
– Daug kas norėjo, bet tuščiai – jei nori išsivaduoti iš priklausomybės, pirmiausia yra reikalinga tavo paties stipri valia.