Per savo 91-ąjį gimtadienį mirė garsiausio išeivijos lietuvio verslininko J.Kazicko žmona A.Kazickienė

Savo būsimą vyrą Juozą Kazicką Aleksandra sutiko mokydamasi Vytauto Didžiojo Universitete ir už jo ištekėjo 1941 metais.

Dukra Jūratė gimė 1943 m.

Šeima iš Lietuvos pasitraukė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m., iš Vokietijos 1947 m. emigravo į JAV. Jeilio universitete 1951 m. J.Kazickas apgynė daktaro disertaciją, vėliau atvėrusią jam kelius verslui ir pažintims su įtakingiausiais pasaulio žmonėmis.

Kazickų šeima JAV susilaukė keturių sūnų: Juozo Mindaugo - 1951 m., Aleksandro Kęstučio - 1953 m., Mykolo Vytauto - 1956 m. ir Jono Algimanto - 1957 m.

Šeimą ištiko netektis, kai 1976 m. per kelionę po pasaulį Aleksandras Kęstutis netikėtai mirė Nepale.

Visą gyvenimą A.Kazickienė išliko ištikima šeimos židinio saugotoja, savo vyro, žinomo verslininko ir filantropo, veiklos rėmėja, visuomenės veikėja, lietuvybės puoselėtoja.

Kazickų šeima savo patirties versle dėka pritraukia užsienio investicijas į Lietuvą, išnaudoja tarptautines politines pažintis Lietuvos valstybės labui, remia įvairius projektus tarptautiniu ir Lietuvos mastu tikslu išsaugoti Lietuvos kultūrą, kalbą, istoriją, užsiima labdara. 2000 m. įkurtas Kazickų Šeimos Fondas (KFF – Kazickas Family Foundation).

Gyvendami JAV su vaikais ir vaikaičiais Kazickai kasmet stengėsi aplankyti Lietuvą.

Ponia Aleksandra visada buvo pilna jaunatviškos energijos ir moteriško žavesio, kukli ir dėmesinga kitiems, taisyklingai kalbanti ir rašanti lietuviškai.

***

Lrytas.lt pateikia Ritos Stankevičiūtės įspūdžius, kuriuos ji aprašė prieš metus po apsilankymo Aleksandro ir Juozo Kazickų namuose JAV.

 „Juodas debesis virš galvos. Saulutė nebešviečia taip šviesiai, kaip anksčiau, ir juokas nebėra toks skaidrus“, – „Lietuvos rytui“ ištarė žinomas išeivijos verslininkas Juozas Kazickas.

2010-ųjų pavasarį 92-ojo gimtadienio sulaukęs milijardierius J.Kazickas nemėgsta kalbėti apie ligas. Ir dabar apie savas tik pajuokauja, bet jo žmoną Aleksandrą užklupę negalavimai sulėtino žinomos šeimos gyvenimą.

Paprastai birželio pradžioje atvykdavę į Lietuvą keliems mėnesiams, išeivijos lietuviai šiemet liko už Atlanto.

Jie visada buvo aistringi golfo žaidėjai. Nesvarbu, kokie orai ir koks pasaulio kraštas – ar tai bičiulių maharadžų rūmų žemė Indijoje, kur Kazickai keliaudavo pas draugus jaunystėje, ar Bahamų Ket Kei sala, kur šeima leidžia kiekvieną žiemą, ar Ist Hamptono vasarnamio prie Atlanto vandenyno kiemas, kur abu visada vasaroja – beveik kiekvieną dieną jie imdavo savo lazdas, užsidėdavo kepures su snapeliu nuo saulės ir eidavo per laukus smūgiuodami kamuoliuką.

Po partijos abu šokdavo į baseiną arvandenyną paplaukioti. Golfas buvo ir sportas, ir galimybė leisti laiką kartu. Amžius neslopino džiaugsmo gyventi ir žaisti.

Dar pernai visada kovinga 89 metų A.Kazickienė ėjo į aikštyną norėdama nugalėti savo vyrą ne ką mažiau nei prieš keliasdešimt metų.

J.Kazickas šypsodamasis bandė ją įveikti. Kol šią aistrą įveikė ligos.

„Vargu ar belošime“, – atsiduso Amerikos lietuvis nedidelėje svetainėje savo namuose Konektikuto miestelyje Grinviče, kuriuos pora įsigijo daugiau nei prieš 40 metų.

Tvenkinyje už lango monotoniškai tryško fontanas, švietė saulė, žydėjo medžiai ir gėlės.Kazickų čia dar neturėtų būti, nes tokiu metu jie tik ruošdavosi grįžti iš Bahamų.

Bet šiemet – viskas kitaip.

Pernai A.Kazickienę pakirto insultas – kuriam laikui buvo paralyžiuota viena kūno pusė. Moteris kabinosi į gyvenimą ir atsistojo ant kojų, bet žiemojant Bahamose buvo aptiktas krūties vėžys – prieš keletą mėnesių ji išgyveno operaciją, po to užklupo komplikacijos.

„Ligos viena po kitos pradėjo naikinti tokią aktyvią ir linksmą asmenybę. Žinoma, kartu nugyvenus 69 metus ir man nėra lengva pakelti tokius sunkumus“, – atsiduso J.Kazickas.

O po to, kaip jam būdinga, nusišypsojo: „Ir pats nebesu pavasarinis viščiukas.“

Pasakodamas apie savo gyvenimą pasitraukus iš aktyvios veiklos J.Kazickas vis šypsojosi ir juokdamasis šaipėsi iš savęs.

Kai kam atrodo, kad liūdniausia yra mirti. Bet smagiems žmonėms gerokai liūdniau atrodo tie, kurie gyvena nelaimingi.

„Balandėli“, – bučiuodama savo vyrą ištarė A.Kazickienė, nusileidusi į pirmąjį namo aukštą po pogulio.„Alyte mano, ar gerai pailsėjai?“- rūpestingai pasiteiravo J.Kazickas.

Kitaip ponios Aleksandros jis nevadina nuo tada, kai būdamas šešiolikos pamatė būsimąją žmoną Panevėžyje vykusiose regioninėse gimnazijų sporto varžybose, vėliau vėl susitiko studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir 1941-aisiais okupuotame Vilniuje susituokė Šv.Mikalojaus bažnyčioje.

Po trejų metų, 1944-ųjų liepą, jie su pusantrų metų dukterimi Jūrate ant rankų, kaip ir tūkstančiai kitų karo pabėgėlių, pasitraukė iš Lietuvos nuo artėjančios sovietų kariuomenės.

Bombarduojamais Vokietijos keliais jiems galiausiai pavyko nusigauti tolyn į Vakarus. Karui baigiantis šeima pakliuvo į amerikiečių okupacinę zoną.

Iš karo pabėgėlių stovyklos Kazickams pavyko išvykti į JAV ir 1947 metų vasario 18-ąją išlipę iš laivo Niujorke jie pradėjo naują savo gyvenimo etapą.

2010 metų balandžio 22-ąją Kazickai vis dar kartu sėdo prie stiklinio pietų stalo žalsvą spalvą skleidžiančiame valgomajame vienuose iš kelių šeimai priklausančių namų.

Čia ant sienos kabo didžiulis garsaus Lietuvos dailininko Vytauto Kasiulio paveikslas su Paryžiaus vaizdais. Ant spintelių stovi azijietiškos skulptūrėlės – kelionių po pasaulį atsiminimas.

Dvi padėjėjos iš Lietuvos – Vida ir Dalia, slaugančios A.Kazickienę, patiekia valgį.

Nors Jungtinėse Valstijose pragyventa daugiau nei 60 metų, ant Kazickų stalo garuoja barščiai su grietine, ant riestainių jie tepasi varškę ir užkanda baltais svogūnų griežiniais.

„Jie nori valgyti lietuviškai – kugelio, perlinių kruopų sriubos ir panašiai“, – šypsosi Vida.

„Mums cibulių kuo daugiau“, – nuolat kartoja Kazickai. Išeivių iš Lietuvos skonio užsienis nepakeitė.

Gali nebepamatyti LietuvosJie lietuviškai ne tik valgo. Apie gimtojo krašto aktualijas J.Kazickas gali šnekučiuotis ištisas valandas.

„Mano interesai yra išlikę – ir politiniai, ir socialiniai, ir ekonominiai. Man būna liūdna, kai susitinku vyresnio amžiaus žmones, o jiems jau niekas neįdomu, jie patys jaučiasi lyg būtų niekam nereikalingi, o jų gyvenimas – beprasmis. Aš tokio jausmo neturiu. Ačiū Dievui“, – ištaria J.Kazickas.

Anksčiau jis su žmona neretai ir keturis kartus per metus skrisdavo į Lietuvą.

Vėliau kelionių sumažėjo iki dviejų kartų per metus.

Tačiau nuo užpernai Kazickai jau negali nuskristi į Vilnių.

„Pernai turėjome būti Lietuvos tūkstantmečio minėjime, Valdovų rūmų atidaryme, o Valdo Adamkaus atsisveikinimo su Prezidentūra proga planavau surengti iškilmingą vakarienę.

Bet tuo metu Alytės sveikatos būklė buvo kritiška“, – sakė J.Kazickas.

„Tai labai tolima kelionė“, – liūdnai palingavo galvą A.Kazickienė. Iš jos tono pajutau – moteris niekaip nenori susitaikyti su mintimi, kad Lietuvos gali ir nebepamatyti.

Tačiau domėjimasis Lietuvos aktualijomis priartina gimtinę prie namų JAV.

Garsi šeima kartu žiūri televizijos naujienas, skaito spaudą ir aptarinėja pastaruoju metu dažnai liūdnas naujienas iš sunkmečio nuvargintos Lietuvos.

Kadangi J.Kazickas yra ekonomikos mokslų daktaras ir visą gyvenimą dirbo verslo srityje, jis ypač domisi ekonomikos reikalais.

„Aš viską seku, ir man labai liūdna“, – prisipažino J.Kazickas, mobiliojo ryšio bendrovės „Omnitel“ įkūrėjas.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jis dirbo tam, kad JAV kompanijos pastebėtų naują rinką prie Baltijos jūros ir čia investuotų.

Daugiau kaip prieš dešimt metų pardavęs „Omnitel“ kontrolinį akcijų paketą verslininkas ir jo šeima Lietuvoje įsigijo ir plėtojo interneto paslaugų bendrovę „Baltnet“.

J.Kazickas neslėpė, kad dabartinė krizė smogė ir jo įmonei.

„Sunku, kai reikia atleisti žmogų iš darbo, bet turiu laikytis biudžeto. Nors ir sumoku šešių mėnesių algą ir pinigus už nepanaudotas atostogas, yra labai sunku.

Pats esu patyręs, ką reiškia likti be nieko. Neduok Dieve“, – sakė J.Kazickas ir prisiminė, kaip kadaise ir po jo gyvenimo pamatais judėjo žemė.

„Kai staiga netenki pajamų, gali iš proto išsikraustyti“, – kalbėjo turtingiausias Amerikos lietuvis.

Skaudžiausiai jam smogė 1987 metais kilusi krizė, nors ji pasaulyje nebuvo tokia pastebima kaip dabartinė.

Tuomet taip pat gerokai krito akcijų vertė.

J.Kazickas daugiausia prekiavo akmens anglimis. Jo bendrovės eksporto keliai iš JAV driekėsi iki Lotynų Amerikos, Europos, Japonijos.„Buvau pasistatęs namus, turėjau akcijų, o tada rinka sugriuvo. Bet JAV yra daug galimybių – mano daktaro laipsnis atidarė daug durų. O paprastam žmogui Lietuvoje, kai jis kenčia ir vargsta, sunku rasti išeitį.

Ir mano giminės Lietuvoje tai patyrė, todėl ši krizė nėra toli nuo mano durų, – kalbėjo J.Kazickas. – Aš tikiu, kad gavę šį skaudų patyrimą būsime daug stipresni, gudresni ir mums labiau seksis ateityje.“Gaubia paslapties auraKitaip nei kiti jo kartos išeiviai V.Adamkus, Stasys Lozoraitis, Kazys Bobelis, J.Kazickas niekada nesiveržė į politiką.

Tačiau Lietuvoje turtuolis iki šiol dažnai vadinamas vienu įtakingiausių žmonių politikos ir verslo užkulisiuose.

Dėl pažinčių ir artimos draugystės su kone visais Lietuvos valdžios atstovais nuo pat nepriklausomybės atkūrimo J.Kazicką nuolat gaubia paslapties aura.Jis skambina Algirdui Brazauskui, norėdamas pasiteirauti, kokia jo sveikata. Jis ne mažiau artimai bendrauja ir su visiškai kitoje politikos stovykloje esančio Vytauto Landsbergio šeima.

Balandį JAV lankęsis kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus buvo apsistojęs Kazickų namuose.„Taip, aš pažįstu daug žmonių, bet mano privalumas – kad esu ekonomiškai laisvas, todėl visi žino, jog nieko nepanaudosiu asmeniniams tikslams.Tai visi vertina ir tavimi pasitiki, – teigė J.Kazickas. – Pats į politiką eiti jokio intereso neturėjau.

Aš džiaugiausi būdamas užkulisiuose, galėdamas bendrauti su politikais, jiems tarpininkauti. Maniau, kad taip galiu būti dar naudingesnis nei turėdamas oficialų postą.

“Visą laiką buvo nepriklausomasKiekvieną rytą J.Kazickas po mankštos ir pusryčių sėda į kėdę svetainėje skaityti laikraščio „New York Times“.

Aplinkui pristatyta nuotraukų, kuriose užfiksuotos tiek jaunystės, tiek vėlesnių laikų svarbios akimirkos su šeima.

Sienas puošia senoviniai paveikslai, kėdę – pagalvėlė su išaustu Trakų pilies vaizdu.

„Čia leidžiu rytus, o paskui žinių ir laiškų einu skaityti prie kompiuterio. Kai sekretorės nebeturiu, baisiai ilgai trunka spausdinti, nes tai darau vienu pirštu, o akys greitai pavargsta“, – šypteli J.Kazickas.

Galbūt atsakomybės dabar mažiau, tačiau nekvaršinti sau galvos dėl verslo, labdaros ir socialinių reikalų jam nepavyksta. Apskritai verslininkui sunku suvokti, ką reiškia „išeiti į pensiją“.

„Vienas mano pažįstamas kartą sako: „Juozai, kaip dabar jautiesi, kai išėjai į pensiją ir nebedirbi?“

Man labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes aš gyvenime niekada nedirbau! Buvau nepriklausomas verslininkas, dirbau pats sau, todėl ir nejaučiu pasitraukimo, nes daugelis interesų vis tiek išliko.

Domiuosi investicijų reikalais, įdomu, kaip sekasi šeimai, kuri prižiūri firmą Lietuvoje, galiuką šen bei ten visą laiką pajudinu“, – pečiais trūktelėjo J.Kazickas.

Žinoma, „niekada nedirbdamas“ nesusikrausi kapitalo, 2006 metais vertinto vienu milijardu litų.

Ypač žinant, jog J.Kazickas turto nepaveldėjo. Jis augo išsilavinusių, bet neturtingų tremtinių šeimoje, kuri po 1863 metų sukilimo iš Užpalių kaimo Utenos rajone buvo išvežta į Rusijos Saratovo gubernijos Čiornaja Padinos kaimą.

Tik būdamas ketverių metų, šeimai grįžus į gimtinę, J.Kazickas pirmąkart pamatė Lietuvą.

Kitaip nei daugelis JAV turtuolių, kurie savo didžiulius turtus paveldėjo iš tėvų ar senelių, J.Kazickas gerbiamu verslininku ir geradariu tapo iš kaimo berno.„Vienas mano pažįstamas, su kuriuo žaisdavau golfą Ist Hamptone, yra labai turtingas žmogus.

Kartą jo klausiau: „Ką tu esi dirbęs?“

Jis man sako: „Žinai, baigęs kolegiją porą mėnesių dirbau. Bet man nepatiko, tad nuo to laiko nieko nebedirbu.

“O jam jau 70 metų! Esame kažkuo panašūs“, – pasakojo J.Kazickas ir nuoširdžiai nusikvatojo, savo juoku užpildydamas tylius namus.

Gyvenimas be juokų ir pokštų – lyg sriuba be prieskonių.

Vadovaudamiesi šia taisykle Kazickai gyvena net užklupus problemoms.

Jie neseniai žiūrėjo televizijos laidą apie šimtą metų perkopusius žmones – 101 metų moteris grojo pianinu, nors pirštai pažeisti artrito.

Ilgaamžiškumo recepto nė vienas senolis išrašyti negalėjo, bet visus vienijo humoro jausmas.

„Galbūt geriausias receptas iš tiesų yra juokas. Juokiausi visą gyvenimą ir sulaukiau tiek metų“, – sakė J.Kazickas.

Jis su šypsena pasakojo, kaip savo 90 metų jubiliejaus išvakarėse susilaužė koją, nes griuvo apsisukus galvai, kai romantiškai stebėjo mėnulį Bahamų saloje.

J.Kazickas šypsojosi prisiminęs, kaip vėliau vėl skilo pėdos kaulas, nes lipdamas laiptais žiūrėjo ne po kojomis, o į dovanų gautą gero vyno etiketę.

„Svarbiausia, kad griūdamas vyno butelį išsaugojau!“ – kvatojosi J.Kazickas, prie pietų stalo gurkšnodamas baltąjį vyną.

Tačiau kalbėdamas apie žmonos ligas jis nenuslėpė liūdesio: „Kartu mes ir juokaudavome, ir keliaudavome, bet dabar užpuolė ne psichologinės, o fizinės nelaimės. O tai smarkiai pakeičia nuotaiką ir planus.

Sunkiai paeidama, bet su šypsena į kambarį įėjo ponia Kazickienė. „Atėjo modelis fotografuotis!“ – ištarė moteris, nuotraukai papuošusi kaklą skarele.

Padedama slaugytojos ji atsisėdo ant geltono minkštasuolio greta savo vyro. Jis apsikabino dvejais metais jaunesnę žmoną, su kuria užaugino keturis vaikus ir sulaukė vienuolikos vaikaičių.

Kitąmet pora minės septyniasdešimties metų vestuvių sukaktį. Jų pavadinimą – platininės vestuvės – retas žino, nes dar retesnis tokių sulaukia.

„Pats svarbiausias dalykas yra laimingos vedybos. Tada gali tikėtis ilgo gyvenimo, – įsitikinęs J.Kazickas. – Nesutarimų buvo ir bus. Nėra taip, kad visas gyvenimas – kaip medus.Kiekvienas turi savo nuomonę ir jausmus. Bet gyvenimo partneris yra kažkas daugiau. Nesakau, kad žmogus negali būti viengungis. Juk filosofiškai svarstant kiekvienas mūsų anksčiau ar vėliau tampa viengungiu.

Bet kiek studijos rodo, greičiausiai miršta viengungiai, paskui išsiskyrusieji, o tik po to tie, kurie vedė laimingai.

Savo laimingą ir ilgą santuoką Kazickai itin iškilmingai paminėjo 2001-aisiais, kai sulaukė deimantinių vestuvių.

Vilniaus Pilies ir Šv.Jono gatvių sankirtoje J.Kazickas žmonai padovanojo prašmatnius maždaug tūkstančio kvadratinių metrų ploto rūmus toje vietoje, kur kadaise laimėjo ponios Aleksandros širdį ir ranką.

Jis visada savo santuoką laikė likimo skirta laime.

„Ką reiškia laimingai vedę? Nėra taip, kad vienas ar kitas dominuotų.

Mes dar prieš vestuves sutarėme, kad jei bus ginčas, paskutinį žodį tarsiu aš.

O tas žodis bus toks: „Brangioji, tu teisi.

“Aš juk gudrus vyras, kam man būti užsispyrusiam? Tokios tos mūsų paslaptys“, – lyg rimtai, lyg juokais pasakojo J.Kazickas.

Dienomis, kai A.Kazickienė jaučiasi geriau, ji rašo savo prisiminimus. Jų duktė Jūratė, žurnalistė, ragina motiną aprašyti jausmingą šeimos kelionę į Rusijos kaimą, kuriame gimė J.Kazickas.

„Bet man akis greitai ima skaudėti“, – rankomis skėstelėjo A.Kazickienė, kuriai netrukus sukaks devyniasdešimt metų.

„Kaip švęsime? Manau, Jūratė jau ruošia kokią nors staigmeną“, – nusišypsojo J.Kazickas.Balandžio mėnesį jis atšventė ir savo gimtadienį.

Tą šeštadienį į prestižinį ir ne kiekvienam prieinamą golfo klubą „Winged Foot“ netoli Niujorko suvažiavo visi Kazickų vaikai su šeimomis.Oras buvo šaltokas, bet nuotaikos tai nesugadino.

Pasišaipęs iš savo senatvės J.Kazickas svečiams pasakė, kad gyvenimo nereikėtų skaičiuoti pagal metus.

Svarbiausia, kokias pėdas esi palikęs kitų žmonių širdyse ir mintyse.

„Reikia daugiau galvoti apie kitus, o ne apie save“, – kalbėjo garbaus amžiaus sukaktuvininkas.

Už savęs palikdami pėdas Kazickai 1998-aisiais įsteigė labdaros ir paramos fondą.

Be įvairių rėmimo programų Lietuvoje, fondas turi ir kelis projektus JAV.Vienas brangiausių širdžiai – jau ketvirtus metus netoli Niujorko, Long Ailande, veikianti A.Kazickienės vardu pavadinta lituanistinė mokykla, kurią išlaiko Kazickų šeima.

„Kai trečiosios bangos išeiviai mūsų paprašė finansuoti naują mokyklą, pasakiau: „Alyte, tu veždavai savo vaikus į lietuvišką mokyklą iš Konektikuto į Brukliną, tai tolima kelionė, neturėdavai šeštadienių.

Žinai, kaip tai svarbu. Kaip tu pasakysi, taip ir bus. Ji nusprendė, kad turime finansuoti mokyklą“, – pasakojo J.Kazickas.

Trokšta padėti mokslininkamsNaujausias verslininko paramos projektas – šį pavasarį Yale'io universitete atidarytas Baltijos studijų centras.

Šis vienas prestižiškiausių universitetų pasaulyje kadaise patikėjo jaunu emigrantu iš Lietuvos ir skyrė J.Kazickui stipendiją studijuoti ekonomikos doktorantūroje.

„Dabar mokslininkus remti norisi galbūt todėl, kad atvykau į JAV tik dėl Yale'io universiteto stipendijos“, – prisipažino J.Kazickas, tapęs šio universiteto daktaru iš Lietuvos.

Po to jis buvo pakviestas dėstyti į Džordžtauno universitetą Vašingtone ir rimtai ketino tapti akademiku.

Tik senas pažadas geram draugui iš Vokietijos kartu pradėti verslą privertė J.Kazicką atsisakyti profesoriaus karjeros.

„Būčiau profesoriaus asistentas, gaučiau savo algelę, tačiau gal vis tiek būčiau labai laimingas?“ – šyptelėjo J.Kazickas, neilgai trukus susikrovęs pirmąjį milijoną.

Norėjo tik džiaugtis gyvenimuNe visi turtuoliai yra laimingi. Dažnai žmonės vertybėmis laiko neteisingus dalykus ir dėl to nusivilia.

J.Kazickas prisipažįsta, jog kartais jaučiasi kone kaltas, kad yra turtingas, nes tai nebuvo svarbiausias gyvenimo tikslas.

„Svarbu turėti aistrą – ar tai būtų menas, ar finansai, ar verslas. Bet žmogui reikia ir kitų interesų, nes viena aistra gali tapti nuodinga, – įsitikinęs J.Kazickas. – Tačiau man net nepatogu prisipažinti, kad aš tenorėjau turėti laimingą gyvenimą ir juo džiaugtis.

O ką tai reiškia? Sėkmingas darbas ir, svarbiausia, graži šeima, kuria gali rūpintis, matyti, kaip ji auga, gyventi vaikų mokslo laimėjimais ir pastangomis. Gyvenimas turi būti pilnutinis.“