Studijuoju Vilniaus universitete sociologiją. Man gyvenimas – ieškojimas, tobulėjimas, svajonių pildymas. Norisi gyventi gyvai ir visapusiškai - emocingai, aistringai, laisvai, bet sąmoningai. Kylant ar leidžiantis, bet kuo daugiau išbandant. Mes visi bandome save įvairiose srityse, kaskart tobulėdami, atrasdami kažką naujo. Kiekvienas žingsnis- nauja patirtis. „Mis Lietuva“ rinkimai – tiesiog vienas iš jų.
Sunku save pristatyti, tad dienoraštyje pateiksiu kylančias mintis, kurios leis nors truputį pažinti mane.
Mokykloje buvau mergaitė, kuri visada buvo laikoma daugiau protinga nei graži; dalyvaudavau matematikos, geografijos olimpiadose, o scena, mokykliniais vaidinimais ir pasirodymais nelabai domėjausi. Scenos bijojau, kaip bijau ir iki šiol. Norint įveikti baimę reikia daryti tai, ko bijai. Bijodamas pabandyti važiuoti dviračiu – niekada ir neišmoksi. Taigi, dalyvavimas „Mis Lietuva“ rinkimuose man didelis išbandymas - visiškai neturiu tokių ir panašių konkursų patirties. Kas nesužlugdo – tas tik sustiprina, todėl ir norisi gyventi išnaudojant kiekvieną dieną.
Gyvenimo džiaugsmą bandau atrasti įvairiuose dalykuose. Visai naujai atrastas pomėgis – buriavimas. Išplaukus burlaiviu į jūrą tu nori nenori pamiršti visą savo kasdienybę - visa tai, kuo tu gyveni, ką veiki. Atsiribojęs nuo aplinkos tu geriau pažįsti save. Anksčiau jodinėjau, bandžiau šokinėti per kliūtis, bet nuostabiausias jausmas tiesiog išjojus ankstyvą rytą su grupele raitelių į miškus, peršokti per vėjo nuverstą medį. Tapiau paveikslus, kepiau tortus, vaikystėje esu net skiepijus kaktusus, važiavusi ir piligriminiame dviračių žygyje, slidinėjusi viena naktį miške... Radusi laisvą minutę mielai nueinu su draugėmis į klubą ar vyninę, smagu įsilieti į vakarinį Vilniaus gyvenimą.
Mėgstu stebėti pasaulį. Kaip įdomu pažvelgti į žmogų tarp žmonių, taip įdomu pažvelgti į Lietuvą kitų šalių kontekste. Praleidusi vasarą tautų katile Amerikoje pajutau, kad per didelė laisvė ne tik kažką duoda, bet ir atima iš žmogaus. Būnant materialiai laisvu ir susikoncentravus tik į išorinius blizgučius, atsiradus nuolatinei dirbtinei šypsenai, dirbtinai maloniam bendravimui - nebelieka žmogaus tikrumo. Lankantis Europos miestuose susidarė įspūdis, kad mūsų šalyje žmonės nėra tiek laimingi, kiek kitur. Tai jaučiasi iš žmonių laikysenos, šypsenų, bendravimo, elgesio, čia atsispindi didesnė vidinė laisvė, kurią galbūt suteikia geresnės materialinės galimybės. Afrikoje dar nebuvau, bet neseniai buvau pasaulio spaudos fotografijos darbų parodoje, kur tarp gausybės fotografijų yra užfiksuoti kadrai ir iš gyvenimo Afrikoje, labai skaudūs kadrai. Juos verta pamatyti, kad suprastum, jog visgi gera gyventi Lietuvoje ir, kad didelė dalis pasaulio žmonių pavydėtų mums mūsų gyvenimo. O mums riekia tik išmokti džiaugtis tuo ką turim, kur esam ir kas esam.
Kažkada pakilus lėktuvėliu ir pamačius savo gimtuosius Prienus iš dangaus, suvokiau, kokioje gražioje aplinkoje aš gyvenu, koks gražus mano miestas, kaip gražiai apie jį apsiraizgęs Nemunas, miškai. Taigi, dažnai nematom, kiek gero turim šalia savęs, atrodo kažkur toliau - geriau, gražiau.
Grožis - subjektyvus dalykas. Ir mažesnio ūgio, savito veido, kitokio sudėjimo žmogus gali atrodyti tobulas. Kaip keičiasi mada, taip keičiasi grožio ir išvaizdos standartai, todėl grožis man yra pirmiausiai harmonija, žmogaus visuma, vidaus ir išorės dermė.
Už D.Pranskevičiūtę galite balsuoti čia: https://mislietuva.lrytas.lt