Buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris su kita moterimi sugyveno vaiką ir „pamiršo“ apie tai pasakyti savo šeimai. Bruklinui atstovaujantis JAV kongresmenas Anthony Weineris keletui rinkėjų pasiuntė retą dovaną – savo lytinio organo nuotraukas. Visuomenę šokiravo ne tik ar ne tiek šių ir kitų garsių vyrų elgesys, kiek tai, kad apie savo nuklydimus jie slėpė, o Weinerio atveju – atvirai melavo.
Tačiau neseniai knygą apie melagius parašęs britų žurnalistas Ianas Leslie'is teigia, kad mes pernelyg jautriai reaguojame į politikų ir apskritai garsenybių melą.
Politikams esame per griežti?
Pasak knygos „Apsigimę melagiai: Kodėl mes negalime gyventi be apgaulės“ (Born Liars: Why We Can't Live Without Deceit) autoriaus, sugebėjimas meluoti yra ne tik senas kaip žmonija reiškinys, bet ir neatskiriama mūsų žmogiškumo dalis, be kurios negalėtų egzistuoti šiuolaikinė visuomenė.
I.Leslie‘io teigimu, tiesiog taip susiklostė, kad politikams mes taikome daug griežtesnius standartus negu sau: „Matyt, mes manome, kad jeigu politikas meluoja apie savo lovos reikalus, tai jis meluos ir apie šalies ekonomiką. Nebūtinai. Bet kuriuo atveju, prieš teisdami politikus, apsižvalgykime, kas dedasi mūsų pačių darže.“
Melagiams – gražesnės moterys
Anot psichologės Bellos DePaulo, vidutinis žmogus per dieną pameluoja maždaug pusantro karto. Pirmą kartą vienas kitą susitikę žmonės per dešimt minučių ištaria maždaug tris melagystes. Jeigu susitikimo tikslas yra romantiško pobūdžio pasimatymas, išauga galimybė, kad per dešimt minučių bus pameluota dešimt kartų ar dar daugiau.
Meluojame dėl to, kad norime padaryti kuo didesnį įspūdį potencialiems partneriams, kolegoms ar tėvams. Meluojame siekdami materialinės naudos bei siekdami išgelbėti savo kailį iš nemalonios ar net pavojingos situacijos. To žmonės išmoko žiloje senovėje, kai meluoti ir manipuliuoti kitais grupuotės nariais sugebėjusiam asmeniui atitekdavo gardesnis kąsnis ir gražesnės moterys.
Meluoja ir Dievas, ir gyvūnai
Mokslininkai teigia, kad nors sąmoningas ir išvystytas melas visų pirma yra sudėtingą visuomenę sukūrusių žmonių bruožas, tam tikrus apgaulės metodus yra įvaldę net ir gyvūnai. Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose bei Meksikoje gyvenanti kiauliasnukė gyvatė, pajutusi pavojų, apsimeta negyva ir ima skleisti puvėsių kvapą, taip tikėdamasi įtikinti užpuoliką esą ji ne tik negyva, bet jau ir sukirmijusi.
I.Leslie juokauja, kad netgi Dievas Biblijoje meluoja. Pasak biblijos, Adomui ir Ievai Dievas pasakė, kad jeigu paragaus vaisiaus nuo Pažinimo medžio, jie mirs. Tačiau ta pati legenda byloja, kad Adomas ir Ieva ne tik nemirė, bet ir susilaukė vaikų ir nugyveno gan ilgą gyvenimą (Adomas tariamai gyveno iki 930 metų).
Teisybė nugramzdintų į depresiją
I.Leslie’io tvirtina, kad jeigu ne mūsų sugebėjimas strategiškai meluoti, mes negalėtume susikalbėti, vykdyti sėkmingos veiklos ir visuomenė, nustojusi progresuoti, suirtų.
Knygos „Apsigimę melagiai“ autorius siūlo įsivaizduoti, kas būtų, jeigu staiga visi žmonės į klausimą, „Kaip sekasi“ imtų atsakinėti nuoširdžiai ir „teisingai“. Arba jeigu sutuoktiniai imtų vienas kitam sakyti viską, ką vienas apie kitą iš tikrųjų mano; arba jei kolegos darbe kiekvieną kartą paklausti apie tai, ką mano apie viršininką, vienas kitą ar naujausią skyriaus iniciatyvą, visais atvejais sakytų tiesą ir tik tiesą?
Autoriaus manymu, tokia tiesą visais atvejais sakanti visuomenė nugrimztų į depresiją—mes tiesiog negalėtume pakelti tiesos.
I.Leslie‘is taip pat teigia, kad daugelis svarbių žmonijos pasiekimų kyla ne tik iš melo, bet ir iš melavimo sau, kitaip tariant, iš saviapgaulės.
Prezidentu tampa tas, kas moka save apgaudinėti
JAV prezidentas B.Obama, tuo metu tai dar tik ruošėsi kandidatuoti į Amerikos vadovo postą, yra sakęs, kad prezidentinei kampanijai pasiryžęs žmogus turi būti truputį kvėštelėjęs ir truputį apimtas didybės manijos.
Iš tiesų, kokios reikia būti apie save geros nuomonės, kad drįstum viešai pasakyti ir mėnesių mėnesius trunkančios kampanijos metu kartoti, jog esi pats geriausias, geresnis už visus kitus šimtus milijonų žmonių, ir tik tu vienas tinki į geidžiamiausiu pasaulyje darbu vadinamas pareigas?
Psichologai sutinka, kad saviapgaulė yra svarbi mūsų gerovės dalis. Mokslininkai tyrė grupę Olimpiadoje dalyvavusių plaukikų. Paaiškėjo, kad daugiausia medalių iškovojo tie, kurie sugebėjo įsikalbėti, kad yra patys geriausi, o ne tie, kurie buvo geriausios fizinės formos.
Melui reikia talento
I.Leslie‘io teigimu, būtent įpratimas apgaudinėti save ir meluoti tam, kad išliktų politikoje, dažniausiai pakiša koją politikams tokiose situacijose, į kurias pakliuvo A.Weineris, o anksčiau – buvęs prezidentas B.Clintonas (pastarasis dažnai laikomas vienu didžiausių visų laikų melagių). B.Clintono frazė „Aš neturėjau seksualinių santykių su ta moterimi“ visiems laikams įrašyta į viešajame gyvenime atvirai ir įžūliai melavusių politikų dešimtuko pirmąją vietą.
Knygos „Apsigimę melagiai“ autoriaus manymu, garsūs ir įtakingi žmonės dažnai pasižymi rizikingu ir netgi kvailoku elgesiu dėl to, kad jie įpratę manyti, kad jie yra patys geriausi, jiems viskas leidžiama, ir jie visais atvejais ras būdą išsisukti iš nemalonių situacijų.
„Tai, kas jiems nulemia sėkmę politikoje, neretai pakiša koją asmeniniame gyvenime ar paskatina meluoti net tada, kai eilinis žmogus susivoktų, kad jis jau įvarytas į kampą ir kelio atgal nėra“, - rašo I.Leslie‘is.
Autoriaus teigimu, geras melagis, visų pirma, yra gudrus ir talentingas žmogus:„Geras melagis daug kuo primena šachmatininką – jis sugeba numatyti kelis ėjimus į priekį ir nesusipainioja savo sukurptose istorijose. Tai – stratego savybės, kurių mes reikalaujame iš politiko. Tačiau tuo pat metu tai yra ir melagio savybės, kuriomis mes kažkodėl labai piktinamės.“