Prezidentės priešų ir blogiečių sąrašas ilgas, bet pasirodžius šiai knygai bent trumpam jos priešu Nr.1 turėtų tapti L.Bielinis.
Užtenka mesti žvilgsnį į knygos viršelį, kurioje Prezidentūros fone vaizduojama juodu kostiumu su baltais apvadais vilkinti D.Grybauskaitė su trispalviu raiščiu ant rankovės (tiesa, ne ant kairės), o iš švarko kišenės tarsi dvigalvis simbolis kyšo Sovietų sąjungos vėliava su pjautuvu ir kūju ir ES vėliava su žvaigždutėmis.
L.Bielinis jau nuo pirmųjų monografijos eilučių nevynioja žodžių į vatą: „Mes matome blyškų, išskydusį aukščiausios Lietuvos politinės figūros vaizdinį. Formuojasi savotiška prezidentės bei jos vadovaujamos institucijos supratimo tuštuma, užgožta emocinės sumaišties, dar labiau sujaukiančios valstybės vadovės pozicijų suvokimą bei funkcijų vykdymo tvarką.“
Paskutiniame knygos viršelyje: „Norima atsakyti tik į vienintelį klausimą: kas slypi už blyškios beveidės politinės kaukės, kurią nuo 2009 m. gruodžio nešioja itin aukštus reitingus išlaikanti D.Grybauskaitė?“
L.Bielinis kaip išskirtinį politikės D.Grybauskaitės bruožą mini jos atėjimą į politiką tarsi „iš niekur“. Nors už to „niekur“ yra yra kompartijos aukštosios mokyklos dėstytoja, kuriai leista dėstyti Varšuvos bloko šalyse dirbantiems SSRS atstovams“, ir to meto vicepremjero Z.Vaišvilos pastebėjimas, kad 1991 m., priešingai nei tvirtina pati prezidentė, ji nedirbo Lietuvos Vyriausybėje.
Autorius taip ir neranda atsakymo į klausimą, kas D.Grybaiskaitę paskatino eiti į prezidento rinkimus. Tačiau pastebi, kad per visą prezidentavimo laiką ji, nepaisant tarsi buvimo virš reitingų vargetos premjero A.Kubiliaus, veikė kaip konservatorių prezidentė: „Liepta nušalinti, tai ir nušalina, reikia remti Vyriausybės sprendimus - remia. Visuomenė privalėtų pasidomėti ir nuodugniai ištirti, kas ir kaip sufleruoja jai sprendimus“ (p. 16).
Svarstoma, kad šio žingsnio įkvėpėjas gali būti V.Landsbergis. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad D.Grybauskaitės santykis su konservatorių partija vis labiau primena Vladimiro Putino ir „Vieningosios Rusijos“ partijos sąsajas (p.121).
Dabar jau atsistatydinęs spaudos atstovas L.Balsys dar rinkimų kampanijos metu turėjo suderinti „ryžtingos ir konkrečios politikės vaizdinį su negebėjimu nuosekliai ir korektiškai (nesukeliant konflikto) dėstyti mintis“, todėl kandidatė kaip įmanydama vengė viešų pasirodymų, po kurių komandai tekdavo glaistyti pasakytus žodžius.
Aptaręs, kad D.Grybauskaitės elgsena ir net požiūriai daug kur sutampa su V.Putino elgsena ir metodais, L.Bielinis prieina prie išvados, jog D.Grybauskaitė „savimi ženklina uždaros politinių sprendimų sistemos charakterį, kai pats asmuo įprasmina instituciją, o institucija praranda valstybinės struktūros bruožus“ (p.51).
Autoriaus teigimu, D.Grybauskaitė nėra politinė lyderė, kad ji „gavo valdžią, bet ne lyderystę“ ir daro išvadą, jog apskritai „D.Grybauskaitė yra neprognozuojama“ (p.56). Vienintelis dalykas, ką ji turi ir ką labiausiai bijo prarasti - aukšti jos reitingai visuomenėje.
„Prezidentė, įsijautusi į „šalies šeimininkės“ vaidmenį, ėmėsi viešai demonstruoti savo požiūrį į visuomenę, sukurdama irzlumo bei negatyvių emocijų lauką aplink save, provokuodama piliečius konfliktuoti“, - rašo L.Bielinis, prisimindamas šokiruojantį sprendimą Prezidentūroje pakabinti drastišką Šarūno Saukos paveikslą.
Tvirtinama, kad D.Grybauskaitė dar ne kartą viešai parodys savo gebėjimą „būti arogantiška ir konfliktiška, nes pagrindinė jos politinės elgsenos tendencija reiškiama politinių partnerių ir konkurentų baime ir iš čia kylančiu nepasitikėjimu jais“ (p.65).
Prezidentės portretas - žiauriai apnuogintas. Rašydamas apie D.Grybauskaitės kalbėseną, L.Bielinis atkreipia dėmesį, kad reikėtų svarstyti, „ar ji iš pradžių pasako, o po to tik pati supranta, ką pasakė, ar sąmoningai šitaip kuria kovojančios už nuskriaustųjų reikalą įvaizdį“ (p.131). Pabrėžiama ir kitas ydingas prezidento kalbėsenai bruožas - ji per lengvai klasifikuoja žmones į „gerus ir blogus“, „patikimus ir nepatikimus“, o jos poza išrėkia vienintelį jai svarbų dalyką: „Nelįskit prie manęs.“
Iš kur tai kilo ar galėjo kilti?
L.Bielinis svarsto, kad prezidentės buvimas KPSS ir staigus garantuotos karjeros galimybių nutrūkimas su Sąjūdžio atsiradimu, turėjo jai tapti dideliu sukrėtimu: „Skilimas KPSS viduje ir pažangiausios jos dalies atsiskyrimas nuo Maskvos daug kam tapo esminiu gyvenimo lūžiu. Pasirinkti, su kuo likti, matyt, buvo sudėtinga. Gal tada ir susiformuoja panieka „kalbantiems“, „politikuojantiems“ ir pasąmonės siekis užsisklęsti konkretume. Kaip dirbti kartu su Seimu, jei Seimas yra politinė institucija? Tai ne ministerija, kur visi vykdo ministro įsakymą.“
Autorius pastebi, kad D.Grybauskaitė yra puikiai įvaldžiusi bausmės metodą ir baudžiančios lyderės vaizdinį.
Kur veda šis vaizdinys? „Tokia bloga valdininkus baudžiančio lyderio pozicija skaldo visuomenę ir kuria nepastebimas įtampas, kurios krizinėse situacijose gali tapti nevaldomos“ (p.134), - toks atsakymas pateikiamas L.Bielinio knygoje „Prezidentė“.
Nešališkas, į norą žinoti daugiau nei siūlo opficiali prezidentės propaganda linkęs skaitytojas turės gerą laiką skaitydamas šią knygą. D.Grybauskaitės fanatiški garbintojai, be abejo, grieš dantimis, nors, regis, bent dalį jų irgi turėtų paveikti L.Bielinio įtaiga, sutvirtinta moksliniais darbo metodais.
Tačiau pats įdomiausias klausimas, į kurį Lietuva turės atsakyti, pasirodžius „Prezidentei“, - kiek L.Bielinio knygos egzempliorių nupirks Lietuvos bibliotekos? Šį skaičių padaliję iš šalies bibliotekų skaičiaus, gausime europinės laisvės indeksą Lietuvoje.