Vietoj ramaus pasiruošimo egzaminui įsivyravo visiška minčių raizgalynė galvoje, čia sukosi mintys apie atranką ir apie artėjantį egzaminą. Kitą dieną, atvykus į atranką, buvo tik viena mintis – „kaip suspėti į universitetą?“ Atranka niekaip neprasidėjo, o egzamino pradžia nenumaldomai artėjo. Tą akimirką, kai pagalvojau, jog jei pasiliksiu dar minutėlei – nebesuspėsiu, pagaliau mane pakvietė pokalbiui su komisija. Taip ir kalbėjau...turbūt daugiau galvodama, kad vėluoju į egzaminą, nei galvodama ką sakau.
Taigi, atrankoje su kitomis merginomis, kurią sudarė keletas etapų – nedalyvavau. Iš begalės klausimų, kuriuos man uždavė komisija, prisimenu tik tą, į kurį atsakiau visiškai netinkamai: „Ką galvoji apie vyraujančią nuomonę, jog grožio konkursuose dažniausiai dalyvauja kvailos merginos?“ Aš atsakiau: „Šioje nuomonėje yra tiesos“. Tačiau, tai netiesa. Mano nuomone, čia dalyvauja įvairios merginos. Labai skirtingos ir tikrai ne kvailos. Net labai protingos. Tiek grožis, tiek protas yra sąlyginiai, dažniausiai sunkiai pamatuojami, sunkiai palyginami, subjektyvūs dalykai. Kaip grožis nėra vien tik tam tikri išmatavimai ir kūno proporcijos - lygiai taip pat sunkiai apibrėžiamas ir protas. Kas tai? Žinios? Jei žinios – tai kurios srities? Politikos išmanymas? Aktualijų? Istoriniai faktai? Ir kiek viso to mums prireikia gyvenime? Gal svarbiau tiesiog paprasčiausi socialiniai gebėjimai? O gal patirtis? Gal išmintis? Intelektualumas? Kas tai gali pamatuoti, palyginti ir pagal kokį standartą? Žmogaus vertės, proto, ar grožio tikrai neatspindi priklausymas vienam ar kitam universitetui, pažymiai, dalyvavimas/nedalyvavimas grožio konkurse ar turima profesija. Universitetas, darbas, ar konkursai – tiesiog mūsų gyvenimas, kur mes gauname įvairios patirties, kurią vienaip ar kitaip panaudojame ateityje.
Vėliau, sulaukusi organizatorių skambučio sužinojau, kad patekau į konkurso „rezervą“. Mane labai pradžiugino, kad nedalyvavusi konkurso atrankoje iki galo, visiškai neturinti grožio konkursų, modelio ar scenos patirties ir būdama įsitempusi dėl egzamino aš visgi buvau pastebėta. Po poros dienų sulaukiau ankstyvo skambučio, pranešė, kad esu kviečiama dalyvauti „Mis Lietuva“ rinkimuose. Paprašė kuo greičiau atvykti į Vilnių (tuo metu kaip tik buvau savo gimtajame mieste). Pripažinsiu, nežinojau - dalyvauti ar nedalyvauti?? O laiko apsispręsti nebuvo.. Vadovaujuosi tuo, kad jei žengei pirmą žingsnį – negalima trauktis atgal. Būtina eiti iki galo. Taip ir čia... Pagalvojau, reikia bent nuvažiuoti.. iššokusi iš lovos, prie atidaryto automobilio lango vėjelio „labai gražiai“ išsidžiovinusi plaukus su papildomais nesklandumais kelyje pagaliau atsidūriau Vilniuje. Per skubėjimą net nepasiėmusi bikini fotosesijai ir organizatoriams nekantriai nuolat skambinant ir klausiant, ar aš jau atvykau - užbėgau į gretimą parduotuvę nusipirkti pirmą pasitaikiusį bikini (jo net nepasimatavau!!). Fotosesijai tinkamos aprangos pasiruošti neturėjau laiko.. Staiga sužinojau, kad viena suknelė per ilga, kita per tamsi, trečia nepakankamai išryškinanti figūrą. Taigi, suveržė mano drabužius nugaroje su adatėlėmis ir nufotografavo visą išsigandusią, nespėjusią net susitvarkyti plaukų.
Skeptikai pasakytų, kam dalyvauti, jeigu komisija iš karto nepakvietė - tau šiame konkurse nėra jokių šansų. Tad norėčiau pasiremti A.Gide mintimi „Tikėk tais, kurie ieško tiesios, netikėk tais, kurie ją rado“. Suprantu, kad esu atrankoje iki galo nedalyvavusi, iš rezervo pakviesta mergina. Tačiau tai netrukdo man įsitraukti į konkursą ir siekti kiek galima geriau atskleisti save. Esu laminga čia patekusi. Net jei ir dabar nutruktų dalyvavimas konkurse, džiaugiuosi jau įgauta patirtimi, įspūdžiais bei naujai sutiktais žmonėmis.
Už D.Pranskevičiūtę galite balsuoti čia: https://mislietuva.lrytas.lt