Joninių išvakarėse grįžtant namo, po DAR vienos varginančios repeticijos, nebesinori nieko. Nei pietų metu svajoto kepsnio su grybų padažu, nei dar prieš savaitę planuoto pavakarojimo kaimo sodyboje, ir juo labiau – kieno nors kompanijos. Rakindama duris, kita ranka jau vaduojuosi iš aukštakulnių nelaisvės, o mintys, pirmiau už kūną, jau ilsisi ant patogios sofutės. Ramybė, tyla ir poilsis. Va čia tai kompanija! Tiesa, kol kūnas atostogauja – smegenys dirba.
Galvoju apie tai, kaip dar visai neseniai troškau pokyčių, naujovių, troškau kažko, kas nubudus ryte priverstų šokti iš lovos. Ar tai būtų nerimas ir jaudulys, ar laukimas ir nekantra – nesvarbu, svarbiausia,kad jausčiau kažką, kas teiktų man motyvaciją išnaudoti savo dieną. Ir ką gi: “Lydekai paliepus – man panorėjus!“. Susiradau „darbą pilnu etatu“ (repeticijos) , o priedo dar gavau ir galimybę pasireikšti savo kūrybiniams-literatūriniams sugebėjimams (dienoraščio rašymas). „Darbas“ varginantis tiek fizine, tiek moraline prasme. Pasikundžiu, padejuoju, tačiau vos ryte suskambus žadintuvui, galvoj suskamba dar garsesnis - „Carpe diem!“.
Suskamba (deja ne galvoje, o už kaimyno sienos) ir mano poilsį bei ramybę nutraukia rusiškos muzikos gerbėjas. Tiek jau to, tegu švenčia. Švęsiu šiandien ir aš! Joninių laužo šilumą atstos karštos arbatos puodelis, o draugų kompaniją – knygos herojai.
Už I.Gervinskaitę galite balsuoti čia: https://mislietuva.lrytas.lt