27 metų Arvydas Juchna yra neregys. Regėjimas laipsniškai silpo nuo vaikystės – anot Arvydo nebuvo taip, kad pabudęs vieną rytą būtų nieko nebematęs: „Pas mane yra likęs regėjimo likutis – dienos metu truputį matau, nėra visiškos tamsos. Todėl pažįstamoje teritorijoje galiu vaikščioti be lazdelės. Mieste ji reikalingesnė, ten daugiau kliūčių. Vaikystėje, kai dar gyvenau kaime, regos sutrikimas nebuvo labai žymus. Lankiau paprastą darželį, padėjau tėvams namuose, važinėjausi dviračiu. Kai regėjimas silpsta palaipsniui, tada prisitaikyti žymiai lengviau“, – pasakojo Arvydas.
Iš Švenčionių rajone esančio Svirkų kaimo kilęs Arvydas jau dvidešimt metų gyvena Vilniuje – nuo pirmos klasės. Suėjus septyneriems, Arvydo tėvai nusprendė sūnų išleisti į Vilniuje esančią specialią mokyklą. Nepritariančių mažame kaime buvo ne vienas – kai kurie Arvydo tėvus kaltino tiesiog atsikračius sūnumi ir uždarius jį į internatą. Tačiau dabar Arvydas džiaugiasi tokiu tėvų sprendimu: „Ten buvo tam tikra kontrolė, laikomasi dienos ritmo. Nors iš vienos pusės gyvenome šiltnamio sąlygomis, tačiau niekas voliotis lovoje neleisdavo“, – prisiminė Arvydas.
Mokytis - nelengva
Baigęs dvylika klasių Arvydas Vilniaus pedagoginiame universitete pradėjo studijuoti sociologijos mokslus. Nebuvo lengva – mokslui reikalingos literatūros brailio raštu nėra. Knygas reikėdavo skenuoti ir specialia kompiuterine programa klausytis.
„Toks mokymosi ir pasiruošimo būdas užima labai daug laiko, o rašyti rašto darbus praktiškai neįmanoma be kitų pagalbos. Draugai knygoje man surasdavo skyrių, kuris galėtų būti naudingas ir aš tada skenuodavau tik jį, nes skenuoti visą knygą ir bandyti surasti reikiamą informaciją – neįmanoma“, – mokslo subtilybes dėstė vyras.
Regėjimo negalią turintys žmonės jaučia aplinkinių žvilgsnius. Tą Arvydas patyrė universitete: „Prisimenu, kai pirmą kartą atėjau į universitetą. Pavėlavau į sesiją, nes buvau išvažiavęs į varžybas. Užėjau į katedrą, susitvarkiau reikalingus dokumentus ir ketinau eiti namo. Tačiau katedros vedėja pasirodė esanti labai komunikabili – ji nutarė mane supažindinti su grupe. Užėjome į auditoriją, kur vyko paskaita, o ji – pilnutėlė. Katedros vedėja pristatė mane grupės draugams ir išėjo. Kadangi auditorijoje nebuvo likę laisvų vietų, dėstytoja užleido savąją – tiesiai per vidurį, prieš visus. Nuo žvilgsnių visas tiesiog kaitau – net negirdėjau ką šnekėjo dėstytoja“, – prisiminęs nemalonią situaciją juokėsi Arvydas.
Sportuoja keturiolika metų
Draugiško būdo vyras pasakojo, kad nuo vaikystės buvo labai judrus – lankė keramikos būrelį, muzikos mokyklą, šokius, dziudo užsiėmimus, vėliau pradėjo sportuoti.
„Kadangi esu kilęs iš kaimo, daug judėti man nėra kažkas baisaus. Dvejus metus lankęs dziudo atsitiktinai susidomėjau aklųjų rieduliu (golbolu). Treneris pasiūlė pabandyti – taip ir užsikabinau. Pasitreniravus porą metų pakvietė į Lietuvos golbolo rinktinę. Po metų išvažiavau į parolimpines žaidynes Sidnėjuje – tada man buvo šešiolika“, – įvykių spartą prisiminė Arvydas.
Tada iškovotas sidabro medalis – pirmasis toks aukštas laimėjimas Lietuvos golbolo istorijoje. Tai buvo pradžia. Paskui Europos ir pasaulio čempionatuose komanda pelnė sidabrą. Po nesėkmės Atėnų parolimpinėse žaidynėse, kai Lietuvos ekipa liko devinta, buvo pakeistas treniruočių pobūdis. 2006-ųjų pasaulio čempionate JAV lietuvių komanda pagaliau iškovojo pirmąjį aukso medalį.
Vėliau buvo pelnytas auksas Europos, pasaulio aklųjų riedulio čempionatuose. Pekino parolimpinėse žaidynėse kiek smuktelėta: „Finale dėl padarytų apmaudžių klaidų vienu tašku nusileidome kinų komandai“, – šyptelėjo pašnekovas.
2009 ir 2010 metais lietuviai vėl buvo absoliutūs lyderiai – tapo Europos ir pasaulio čempionais.
„Šiais metais laukia žemyno pirmenybės – norime maksimalaus rezultato. Jau esame patekę į 2012 metų parolimpines žaidynes, bet tai yra mūsų garbės reikalas ir šį Europos čempionatą vertiname kaip tarpinę stotelę prieš parolimpines žaidynes Londone“, - pasakojo dvejus metus Lietuvos aklųjų riedulio rinktinės kapitonu esantis A.Juchna.
Pirmosios žaidynės Sidnėjuje Arvydui paliko didžiausią įspūdį: “Viską prisimenu labai gyvai – tai buvo pirmoji kelionė lėktuvu, gavau didelę dozę įspūdžių. Be to, po Sidnėjaus žaidynių aš pirmą kartą galėjau finansiškai padėti savo tėvams. Nors tai nebuvo įprasta alga – gavome premijas už sidabro medalius. Tačiau tuos pinigus aš užsidirbau savo pastangomis ir prakaitu – jausmas buvo fantastiškas“.
Namus pažįsta mintinai
„Draugė iš manęs šaiposi, kad kartais bandau įvesti tvarką kaip kariuomenėje. Aš mėgstu tvarką, tačiau tai nereiškia, kad viskas turi būti sudėliota centimetrų tikslumu. Visi daiktai namų aplinkoje teoriškai privalėtų turėti savo vietą. Pavyzdžiui, lygintuvas guli spintoje. Jeigu aš juo pasinaudoju, padedu atgal. Bet mano draugė kartais palieka lygintuvą ant grindų ar dar kur nors. O aš einu ir nuspiriu. Arba jeigu stiklinė palikta vidury stalo, o aš ateinu jo nuvalyti. Tai ir nuvalysiu ne tik dulkes, bet ir viską kas ne vietoje“, – kasdienybės vaizdelius piešė A.Juchna.
„Arba kartais sėdžiu su šypsena ir girdžiu, kaip draugė rausiasi po lentynas, nervinasi, laksto, baisu, kas namuose darosi – kažko neranda. Tada pasiteirauju, kodėl ji nepaklausia manęs – gal aš žinosiu kur pražuvęs daiktas. Atšauna, kad nežinosiu. Tačiau ji labai nustemba, kai aš visiškai tiksliai nupasakoju daikto buvimo vietą. Visą butą žinau mintinai.“
Aplinkinių reakcija - įvairi
„Esu pastebėjęs keistą reiškinį stoties rajono apylinkėse. Einu gatve ir jaučiu, kad iš priekio ateina gauja vietinių vaikinų – eina, garsiai kalbasi, keikiasi. Ir priartėję prie manęs jie staiga nuščiūva ir staiga tampa labai mandagūs – pasisiūlo padėti pereiti per gatvę, arba perspėja, kad priešais yra stulpas. Tada aš pasakau, kad man pagalbos nereikia – jie palinki geros dienos ir nueina. O už kelių žingsnių pasigirsta kaip jie persimaino – vėl keikiasi, šūkauja. Aš nežinau, kaip tai paaiškinti“, – gatvės vaikinų elgesiu stebėjosi A.Juchna.
Kasdien pasitaiko įvairiausių situacijų. „Tą akimirką gal nesmagu, tačiau vėliau dažniausiai pasijuokiu. Pavyzdžiui, kai užkliudai gatvėje stulpą ir nesusigaudydamas jo atsiprašai. Yra buvę ir visiškų kuriozų – kartą mano pagalbos prireikė senutei. Ji paprašė jai padėti pereiti per perėją. Kadangi tą vietovę puikiai žinojau, tai pervedžiau. Taip pat sunkus yra pirmasis kontaktas su nepažįstamu žmogumi, kadangi aš neužmezgu ryšio akimis. Žmonėms kurie nežino, kad prastai matau, gali atrodyti, kad jų vengiu ar specialiai bandau išsisukti nuo žvilgsnio“, – kalbėjo Arvydas.
A.Juchna nebijo pasijuokti iš savęs. Žingsniuojant atgal prie jo darbovietės Lietuvos aklųjų bibliotekoje jis kalba apie savo pomėgius: „Mėgstu nueiti į kiną. Dažniausiai lankausi 3D filmuose“. Taip taręs tramdo šypseną.
Anot jo, kai kurie žmonės perdėtai bijo neįžeisti neregių – delsia pasiūlyti pagalbą gatvėje, arba kruopščiai renka žodžius. Todėl dažnai pasitaiko, kad po keleto pažinties mėnesių Arvydo draugai prasitaria, jog bijojo ko nors paklausti. „Dažnai žmogus, nežinodamas kaip elgtis, neregį paprasčiausiai apeina. Nežinau, gal visuomenei trūksta informacijos? Tačiau man patinka bendrauti su žmonėmis ir aš niekada neįsižeidžiu – neturiu jokių tabu“, - sakė A.Juchna.