„Šeimos vėliavos idėja gimė prieš penkiolika metų. Už užsienio
komandiruočių grįžęs vyras pasakodavo, kad ten jo bičiuliai per šventes
iškelia ne tik savos šalies, bet ir šeimos vėliavas. Ir man norėjosi
įprasminti savo šeimą, palikti kažkokį pėdsaką vaikams ir vaikaičiams“,
- sako I.Greičiūnienė.
„Pirmasis bandymas nepavyko. Prieš keletą metų vėliava su šeimos herbu
buvo sukurta ir iškelta, tačiau tikriausiai tuomet menininkui
nesugebėjau tiksliai paaiškinti, ko norėčiau. Ta vėliava man nebuvo
miela“, - apgailestauja I.Greičiūnienė.
Dabar kieme ant aukšto stiebo plaikstosi dizainerės Agnės Kanaverskytės
sukurta vėliava. Šeimos herbe - du ožiaragiai (abu Greičiūnai gimę po
šiuo Zodiako ženklu), ąžuolas ir žibutė - sūnus Žilvinas ir dukra
Jolanta, dvi gilės - vaikaičiai, Klaipėdos miesto herbas, jūrų
vandenis skrodžiančio laivo kontūrai.
„Į herbą sudėjome visus svarbiausius mūsų šeimos akcentus. Prireikus
gilių gali būti ir daugiau - tegul tik didėja šeimyna“, - sako
I.Greičiūnienė.
Vaikams ir vaikaičiams jie sukūrė gaireles su šeimos herbu, naująja
šeimos atributika paženklinti vokai, laiškų popierius, vizitinės
kortelės.
Greičiūnai jau 43 metus gyvena 1934 metais statytame name. Kažkada jie
čia įsikėlė kartu su V.Greičiūno tėvais, dabar kartu gyvena sūnaus
mediko Žilvino šeima.
Pas Greičiūnus užsukantys bičiuliai iškart eina pažiūrėti, kaip į viršų
stiebiasi istorinis ąžuolas. Jį kažkada per Žilvino krikštynas
padovanojo krikštatėviai - jau mirę Kazimieras Vizbaras ir Aldona
Kuprelytė.
„Tuomet jie atnešė vazone sprindžio dydžio sodinuką. Pasodinome visi
kartu gale namo. Tuomet krikštatėvis sumanė, kad reikia palikti
mažyliui linkėjimų. Visi svečiai surašė savo žodžius į bendrą
pergamentą, jį įdėjome į butelį, užliejome parafinu ir užkasėme
netoliese. Per aštuonioliktąjį Žilvino gimtadienį teko iškasti kelias
duobeles, kol suradome butelį. Buvo labai įdomu skaityti senus
priesakus. Sūnus tuos linkėjimus saugo iki šiol, o mes takart surašėme
naujus. Kol kas jie dar neatkasti“, - pasakoja I.Greičiūnienė.
Jos teigimu, ąžuolas ir Žilvinas susiję tarsi kažkokiais mistiniais
ryšiais. Vaikas augo pasiligojęs, ir medis pradžioje buvo pakrypęs,
pasiraukšlėjusiais lapais. Kai vaikinas subrendo ir suvyriškėjo, medis
taip pat sutvirtėjo, pradėjo brandinti giles.
Tėvai pastebėjo, kad sūnus dažnai stoviniuoja šalia savojo ąžuolo. Ėmė
svarstyti, gal keturiasdešimtmečio proga šalia kokią lentelę su užrašu
pritvirtinus.
Susitikus su skulptoriumi Arūnu Sakalausku gimė geresnė idėja - dabar
šalia ąžuolo stovi granitinis suolas su užrašu „Ąžuolas pasodintas
gimus sūnui Žilvinui“.
„Dabar tas sostas - ne tik jo. Ir mums, ir mūsų draugams patinka čia
prisėsti, pasiklausyti medžių ošimo, pasišnekėti“, - džiaugiasi tėvai.
Pedagogė ir medikė I.Greičiūnienė ilgą laiką vadovavo specializuotam
vaikų darželiui su regos sutrikimais. V.Greičiūnas buvo vienas iš
Klaipėdos miesto vadovų, paskutiniuosius dešimtmečius vadovavo jūrinėms
kompanijoms. Dabar, kaip abu juokauja, išėjo į neterminuotas atostogas.
Tačiau užsisklęsti namuose - ne jų būdui.
„Mes nenuobodžiaujame: tvarkome namus, kiemą, sodą, lankome koncertus,
spektaklius, einame pas bičiulius, laukiame jų savo namuose“, -
sako jaunatviškumo nestokojanti moteris.
Paprastai porą kartų per metus Greičiūnai vyksta pasisvečiuoti pas
dukterį Jolantą. Prieš dvidešitm metų ji išvyko gyventi į JAV,
sėkmingai dirbo dantų higienos srityje. Kai Jolantos vyras perėjo į
diplomatinę tarnybą, šeima išvyko į Pietų Korėją, gyveno Vietname, o
prieš porą metų įsikūrė Filipinų sostinėje Maniloje.
Užpernai vasarą šalia Danės upės iškilo paminklas Lietuvos vardo
tūkstantmečiui - Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Regimanto
Midvikio sukurtas raitelis ant žirgo.
„Šiam svarbiam istoriniam faktui paminėti valstybė skyrė nemažai
lėšų, tačiau Klaipėdai toje šventėje dėmesio neliko. Iniciatyvos
nutarėme imtis mes, Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos
paminklo paramos fondo tarybos nariai“, - sako fondo vadovas
V.Greičiūnas.
- Buvo abejojančių, ar pavyks sunkmečiu surinkti pinigų paminklo
statybai, nes mes iš valstybės niekada neprašėme jokios paramos.
Prisipažinsiu - nerimo pakako“.
Tačiau paminklas stovi. Vieni V.Greičiūno idėją parėmė pinigais, kiti
- darbais, už kuriuos neėmė užmokesčio. Visą laiką vyrą palaikė,
skaitino, padėjo ir žmona.
Raitelis ant žirgo - jau antras V.Greičiūno miestui padovanotas meno
kūrinys.
Pirmasis - vieningą Lietuvą simbolizuojanti granito arka - iškilo 2003
metais. Kūrinio autorius - Nacionalinės premijos laureatas Arūnas
Sakalauskas.
8 metrų aukščio arka, kuriai panaudota 150 tonų iš Kinijos atvežto
granito, pastatyta minint Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva
80-ąsias metines.
Ant viršutinės granito sijos iškalti rašytojos Ievos Simonaitytės
žodžiai „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.
Tuomet Seimo nariu buvęs V.Greičiūnas neabejojo, kad šiam istoriniam
įvykiui nepakanka visuomenės dėmesio ir pagarbos.
Paminklas kainavo 900 tūkst. litų. Ir šioje sumoje nebuvo nė vieno
valstybės skirto lito.
Apie abiejų paminklų statybą nuo pačios idėjos iki pabaigtuvių ir
atidarymo iškilmių pasakoja du gausiai iliustruoti albumai. Juose - ne
tik jau istorija tapę įvykiai. Čia suminėti visi, bent kiek prisidėję
prie miesto gražinimo.
Kai užpernai artėjo V.Greičiūno septyniasdešimtmetis, artimieji ilgai
suko galvas, ką jam padovanoti jubiliejaus proga.
„Visai netikėtai puiki mintis kilo mūsų marčiai, visi iškart jai
pritarėme. Paprašėme Arūno Sakalausko, kad padarytų tokią pačią, tik
daug mažesnę arką. Vietoje I.Simonaitytės žodžių įrašėme savus „Esame
viena šeima“ ir iškalėme visų vardus. Valentinui tai buvo didžiulė
staigmena“, - džiaugiasi žmona.
Atrodo, kad V.Greičiūno mintyse bręsta ir daugiau idėjų, tačiau
kuklus klaipėdietis apie tai niekada iš anksto nešneka.
I.Greičiūnienė taip pat svarsto, kaip savo namuose įprasminti dar vieną
datą - kitąmet pora švęs vestuvių auksinį jubiliejų.
„Mes abu priklausome Rotary judėjimui ir visada laikomės vieno šio klubo
principų: jei negali padėti, bent nepakenk“, - sako I.Greičiūnienė.