Korumpuotas mokslas
Išėjusi iš mokslo srities, buvusi mokslininkė atvirai kalba apie šią sritį kamuojančias negeroves sakydama, kad čia klestinčią korupciją teko pajusti ir savo kailiu. Į darbą eiti tapo nemalonu, buvo jaučiamas nuolatinis spaudimas, pogrindiniai asmeninių sąskaitų suvedinėjimai.
Biotechnologijos institute, kur dirbo B.Surinėnaitė, pramoninės biotechnologijos darbo grupė buvo pervadinta į taikomosios biokatalizės sektorių. Pasak mokslininkės, šios grupės tematika skyrėsi nuo visų instituto laboratorijų, orientuotų į fundamentinius tyrimus. Visa aplinka priešinosi taikomajai krypčiai. Grupę pradėjo išskirti neigiama prasme, kelti kitokius reikalavimus, atsirado spaudimas. Buvo prieita iki to, kad brendo pažeminimas pareigose ir dirbtinis pirmalaikis peratestavimas.
„Mokslininkui keliami reikalavimai vis griežtėja, o sąlygos tyrimams laboratorijose negerėja. Tu kaip mokslininkas turi kovoti dėl išlikimo, ir kuo toliau, tuo labiau tas jaučiasi. Turi turėti projektų, studentų, straipsnių pagal tam tikrus indeksus vertinamuose mokslo žurnaluose, o visa tai sukasi apie „savus“ žmones. Yra susidarę tam tikros grupės, kurios apima ir ekspertus, sprendžiančius, kurie projektai laimi. Tuo pačiu principu „saviems“ paskirstomi ir studentai, praktikos“, - sako B.Surinėnaitė.
Pasak B.Surinėnaitės, didžiausia Lietuvos mokslo politikos bėda – kad pas mus mokslininkai dar nuo senų laikų vertinami kaip „ateiviai iš kosmoso“, kurie nežinia, ką veikia: „Pas mus nėra tampraus fundamentalaus mokslo ir praktinio jo pritaikymo ryšio. Nėra išplėtota užsakomųjų tyrimų sistema. Tik mezgasi pramonės įmonių ryšiai su mokslininkų grupėmis.“
Išeiti negaila
Nors B.Surinėnaitė sako, kad jos mokslinis darbas jai buvo įdomus, ji nesigaili jį metusi. Pakalbėjusi su institute pasilikusiais kolegomis ji girdi, kad padėtis ir toliau negerėja, tenka plėšytis dėl duonos kąsnio ir alinti save. Ir ji pati neištvėrė, kai tam, kad išgyventų, ji buvo priversta blaškytis per kelias darbovietes, ir netgi ten, kur dirbo tik pusę etato, atlikti darbų už visą. Laiko atima ir dalykai, kurie su pačiu mokslu ne itin susiję. Ant mokslininko pečių gula ir su projektais susijusi buhalterija, pirkimų reguliavimas.
Apsisprendimą palikti mokslą ir atsiduoti mėgstamai muzikai B.Surinėnaitė lygina su nušvitimu: „Aš pajutau, kad arba dabar, arba niekada. Man tapo akivaizdu, kad aš tiktai džiaugsiuosi, jeigu nueisiu į savo pomėgio sritį ir atiduosiu visą savo energiją būtent jam.“ Mokslinio darbo jai negaila: „Filosofiškai apmąsčiau savo padėtį ir nusprendžiau, kad moksle, ką galėjau, tą jau esu padariusi. O kai žmogus, nesvarbu, kokioje srityje, pasijunta taip, jis gali būti ramus dėl savo padaryto sprendimo teisingumo.“
B.Surinėnaitė sako galiausiai pajutusi dvasinę ramybę: „Tai, kas man iš tikrųjų patinka ir ką aš po darbo iki išnaktų darydavau, dabar galiu daryti darbo metu. To, kas patinka, nebereikia daryti priebėgomis ir dėl to nervintis.“
Sužinoję, kad bendradarbė meta mokslą, vieni kolegos sveikino ir gana entuziastingai sutiko tą žinią, kiti, ypač vyresnio amžiaus, žiūrėjo atsargiai, bandė įspėti, kad atėjusi į kitą sritį ji joje pasijus ne savame kailyje, ypač susidūrusi su labiau patyrusiais kolegomis. „Laimei, tas įspėjimas nepasiteisino. Aš vos ne nuo pirmųjų dienų jaučiausi kaip žuvis, įnėrusi į vandenį“, - sako pašnekovė.
Apie galimybę kada nors vėl grįžti atgal į mokslą ji negalvoja. Praleidęs tam tikrą laiką nuošaly nuo mokslo, žmogus pradeda nebesigaudyti naujovėse, ir sugrįžti gali būti sunku. Biochemija, biotechnologija – mokslo šakos, kurios labai sparčiai vystosi, ir atėjęs su savo senesnėmis žiniomis žmogus nebeatitinka naujų realijų.
Hobis virto darbu
Dabar išeivė iš mokslo dirba radijo stoties „Classic Rock FM“ muzikos redaktore. Čia reikėjo nemažai pasimokyti, nes darbo pobūdis jai buvo gana naujas. Kita sritis – koncertų organizavimas – gerokai pažįstamesnė. Ji prisideda prie agentūros „RELAX Live!“ renginių, jau spėjo pasireikšti rengiant grupių „Thin Lizzy“ ir „Voivod“ koncertus.
Tačiau praeityje organizuotų koncertų skaičius perkopia porą dešimčių – B.Surinėnaitė sunkiosios muzikos renginius, kuriuose pasirodydavo pasaulinio lygio grupės, rengė kartu su portalu „Ferrum“. Pavyzdžiui, „Napalm Death“, „Marduk“, „Cannibal Corpse“, „Rotting Christ“, „Sodom“, „Sepultura“, „Obituary“.
Pasak B.Surinėnaitės, sunkioji muzika nuo paauglystės buvo jos pomėgis, kuriam ji skirdavo daug laiko. Ne tik klausydavosi ir koncertus lankydavo, vykdavo į užsienio festivalius, bet ir rašydavo koncertų reportažus bei albumų recenzijas – žinoma, vakarais po darbo. Buvo ne vieno vietinio konkurso vertinimo komisijos narė. B.Surinėnaitė sako savo kolekcijoje šiuo metu turinti apie tūkstantį kompaktinių diskų.
Tiesa, roko muziką transliuojančio radijo repertuaras ne visai atitinka jos pomėgius – jos ausiai yra kiek per lengvas. B.Surinėnaitei labiausiai patinka sunkiausia roko atmaina – metalas, šiuo metu bene mėgstamiausia grupė – melodingą „death“ metalą grojantys švedai „Hypocrisy“.
Metalas reiškia laisvę
„Ši muzika dažnai neteisingai suprantama kaip maištas, dainavimas apie nihilistinius dalykus, viskas juoda. Taip nėra, - sako B.Surinėnaitė. - Ne kiekvieno įžvelgiamas tos muzikos bruožas – laisvumas, kanonų nepaisymas. Nekalbėsime apie metalo stilius, kurie turi tam tikrus skambesio ar sceninės išvaizdos apribojimus. Bendrai sunkioji muzika – sritis, kuria besidomintis žmogus jaučiasi laisvas. Tam tikra prasme tai savęs realizavimas.“
Palyginti negatyvus nemažos visuomenės dalies požiūris į metalo muziką ir subkultūrą, pasak B.Surinėnaitės, yra atgyvena, kurią išgyvendinti labai sunku: „Manau, kad tokį požiūrį lemia savotiškas, nesuprantamas ir gąsdinantis žmonių, kurie domisi ta muzika, įvaizdis. Vertinimas pagal aprangą, kniedes ar auskarus yra paviršutiniškas ir būdingas riboto mąstymo žmonėms. Daugumai nesuprantamas ir netipiškas šios muzikos skambesys.“
Natūralu, kad popkultūra visada bus populiaresnė už alternatyvą – jau ir pats jos pavadinimas sako, kad ji populiari. Anot B.Surinėnaitės, „popsas“ yra skirtas mąstyti tingintiems žmonėms: „Mąstyti muzikiniu požiūriu – įsiklausyti į įvairiausius skambesio motyvus, išgirsti visas plonybes, kiekvieną niuansą, kuriuo viena grupė skiriasi nuo kitos“.
Popgrupės, bent jau pas mus, sukirptos pagal vieną kurpalių ir gana žemo lygio. „Jų vienadieniškumas – garantuotas“, - sako pašnekovė. Visa popkultūra – laikina, kitaip, nei klasikinė muzika, kuri egzistuoja šimtmečiais, ar alternatyvios muzikos kryptys, kurios turi savo išliekamąją vertę. Populiarios grupės turi mažai šansų, kad jų vardą linksniuos dešimtmečius kelios kartos. Tokių, kaip ABBA, yra vienetai.
Pasak B.Surinėnaitės, metalo grupė, net jeigu egzistuoja neilgai, neišnyksta be pėdsako. Ši muzika turi ypatingą ištikimų ir kruopščių gerbėjų ratą, kurie negaili savo laiko klasifikuodami ir kataloguodami netgi smulkiausias grupeles savanoriškai pildomose internetinėse enciklopedijose. Entuziastai surašo grupių diskografijas, trumpas istorijas, narių pasikeitimus. Iš popmuzikos gerbėjų tokio dalyko sunku tikėtis.